tarinimasis
Tarinimasis – tai kalbos kūrinio (dažniausiai eilėraščio) skirstymas į sintaksines ir reikšmines dalis – tarinius, kurie gali nesutapti su eilutėmis ar strofomis. Tai padeda atskleisti vidinį teksto ritmą, logiką ir intonaciją.
Pagrindinė reikšmė:
Tarinimas atskiria sakinius ar jų dalis, nors jie eilėraštyje gali būti perskaidyti keliuose eilutėse. Tai yra semantinis ir intonacinis skaidymas, o ne formalus eilučių skirstymas.
Pavyzdys (iš Maironio „Jaunoji Lietuva“):
Originalas eilutėmis:
> O, broli, sakau, ar girdi tu mane?
> Ar matai, ką dabar aš matau?
> Ar jauti, kas dabar verčiasi širdy?
Tarinimasis:
1. O, broli, sakau, ar girdi tu mane?
2. Ar matai, ką dabar aš matau?
3. Ar jauti, kas dabar verčiasi širdy?
(Čia kiekvienas klausiamasis sakinys – atskiras tarinys, nors sintaksiškai jie gali būti suvokiami kaip viena visuma.)
Kitas pavyzdys (eilėraštis su nutrūkimais):
> Naktis. Šaltis. Aš vienas.
> Lauke tyla – tik širdis plaka.
Tarinimasis:
1. Naktis.
2. Šaltis.
3. Aš vienas.
4. Lauke tyla – tik širdis plaka.
(Trumpi tariniai perteikia fragmentiškumo, lūžio įspūdį.)
Svarbu: Tarinimasis atspindi kalbinę struktūrą, o ne vizualų eilėraščio išdėstymą. Jis naudojamas analizuojant poezijos ritmą, prasmės srautą ir autoriaus stilistiką.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.