Simfonizmas – tai muzikos kūrinio (ne simfonijos) struktūrinis principas, kai kompozitorius naudoja simfonijai būdingus raiškos metodus: temų kontrastą, raišką, intensyvų tematinį vystymą, cikliškumą ir dramatišką raišką. Tai gali būti taikoma operoje, balete, koncerte ar kameriniame kūrinyje.
Pagrindiniai bruožai:
- Temų dramaturginis vystymas ir transformacija.
- Cikliškumas (dalys sujungiamos į vientisą visumą).
- Orkestrinė raiška, platus dinamiškumas.
Pavyzdžiai:
1. P. Čaikovskis – baletas „Spragtukas“ (simfonizuotas baletas).
2. R. Šumanas – „Simfoniniai etiudai“ (fortepijonui, bet su simfonine raiška).
3. R. Štrausas – simfoninės poemos (pvz., „Don Žuanas“).
4. L. van Bethovenas – kai kurie vėlyvieji kvartetai (simfonizuota kamerinė muzika).
Trumpai: simfonizmas – simfonijos principų pernešimas į kitas muzikos formas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.