Simfonizmas – tai muzikos kūrinio ar jo dalies raiškos būdas, kai kompozitorius simfoninės muzikos principus (temų kontrastą, raiškingą instrumentaciją, temų plėtojimą, dramaturginį raidumą) perkelia į kitus žanrus ar formas. Tai gali reikšti:
1. Kūrinio struktūrą – pvz., simfoninio masto idėjų plėtojimą kameriniame ar soliniame kūrinyje.
2. Instrumentinį mąstymą – net ir mažesnėje sudėtyje (pvz., fortepijonui, styginių kvartetui) atkartojami simfoninio orkestro tekstūriniai, dinaminiai ar tembriniai sprendimai.
Pavyzdžiai:
1. P. Čaikovskio "Pirma fortepijoninė sonata" – nors tai solinio fortepijono kūrinys, jame ryškus simfoninis mąstymas: temų kontrastai, masyvios akordų tekstūros, orkestrinis skambesio imitavimas.
2. D. Šostakovičiaus "Styginių kvartetai" – daugelyje jų (pvz., 8-ajame kvartete) atsiranda simfoninio masto intensyvumas, dramaturginis plotis ir instrumentaciniai efektai, būdingi jo simfonijoms.
3. R. Štrauso "Simfoninės poemos" – net ir programinėje muzikoje (pvz., "Don Žuanas", "Taip kalbėjo Zaratustra") vyrauja simfoninis formos ir temų plėtojimo principas.
Trumpai: simfonizmas – simfonijos principų taikymas ne simfoniniams žanrams.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.