įpėdinybė
Įpėdinybė – tai teisinis santykis, kai suaugęs žmogus (įpėdinis) įgyja teises ir pareigas, panašias į tėvų, bet nekeičiantis biologinės kilmės. Tai skiriasi nuo įvaikinimo, nes įpėdinys išlaiko ryšį su gimtinėmis šeimomis.
Pagrindinės savybės:
- Dažniausiai taikoma suaugusiems asmenims.
- Nepertraukia teisinių ryšių su tikraisiais tėvais.
- Gali būti naudojama paveldėjimo, globos ar šeimos ryšių formalizavimui.
Pavyzdžiai:
1. Vyresnio amžiaus žmogus įpėdina savo artimą draugą, suteikdamas jam teisę rūpintis savo reikalais ir galimai paveldėti turtą.
2. Žmona gali būti įpėdinta vyrui, jei norima sustiprinti teisinius ryšius, nepakeičiant jų santuokos statuso.
3. Ilgametis partneris gali tapti įpėdiniu, kad įgytų teisių paveldėjimo ar ligos atveju priimti sprendimus.
Svarbu: Lietuvoje įpėdinybė reglamentuota Civilinio kodekso 3.165–3.172 straipsniuose.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.