Meninis skaitymas – tai literatūros kūrinio interpretavimas, dėmesį skiriant ne tik turiniui, bet ir meninei formai: stiliui, vaizdiniams, kompozicijai, simboliams, autoriaus pasirinktoms raiškos priemonėms. Tai giluminis skaitymas, siekiant suprasti, kaip ir kodėl kūrinys sukurtas būtent taip, ir kokia yra jo estetinė vertė.
Pagrindiniai bruožai:
- Analizuojama kalba, metaforos, lyginimai, ritmas.
- Ieškoma simbolių, alegorijų, motyvų.
- Vertinama kompozicija, siužeto struktūra, personažų kūrimas.
- Siekiama atskleisti meno kūrinio prasmę per jo formą.
Pavyzdžiai:
1. Simbolių paieška – skaitant Balį Sruogos „Dievų mišką“, analizuojamas miškas kaip chaoso, baimės ir paslapties simbolis, o ne tik kaip vieta.
2. Stiliaus analizė – vertinant J. Gavelio „Vilniaus pokerį“, galima dėmesį sutelkti į chaotišką, intymų, sraunų pasakojimo stilių, kuris atspindi pagrindinio herojaus vidinę būseną.
3. Vaizdinių ir metaforų tyrimas – skaitant eilėraštį (pvz., J. Marcinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“), analizuojami kartojasi vaizdiniai (kraujas, ugnis, pelenai) ir jų emocinė, tematinė reikšmė.
4. Kompozicijos analizė – nagrinėjant novelę, galima išskirti, kaip siužeto sukrėtimas ar laiko perskyros veikia įtampą ir prasmę.
Santrauka: Meninis skaitymas – tai dėmesys formai ir raiškos priemonėms, siekiant išgryninti kūrinio meninį turinį ir autoriaus kūrybinį sumanymą. Tai skiriasi nuo paviršutiniško skaitymo tik „siužetui sekti“.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.