ad absurdum
"Ad absurdum" yra lotyniška frazė, reiškianti "iki absurdo". Ji naudojama apibūdinti argumentavimo arba pateikimo būdui, kai siekiama parodyti teiginio arba idėjos neteisingumą ar nepagrįstumą, nuosekliai jį plėtojant iki tokio kraštutinio ar juokingo punkto, kad jo absurdiškumas tampa akivaizdus.
Esminė "ad absurdum" reikšmė:
Pritraukimas iki kraštutinybės: Paimamas tam tikras teiginys, idėja ar logika ir nuosekliai plėtojamas, darant vis daugiau logiškų (arba atrodančių logiškais) žingsnių, kol pasiekiama situacija, kuri yra akivaizdžiai juokinga, neįmanoma, prieštaringa ar tiesiog neturinti prasmės.
Netiesioginis įrodymas: "Ad absurdum" metodas yra netiesioginis įrodymas. Vietoj to, kad tiesiogiai įrodinėtumėte, kodėl teiginys yra neteisingas, jūs parodote, prie kokių absurdiškų pasekmių jis veda.
Argumento silpnumo parodymas: Šio metodo tikslas – parodyti, kad pradinio teiginio logika yra klaidinga, netinkama arba kad jis veda prie nepageidaujamų ar neįtikėtinų rezultatų.
Pavyzdžiai:
1. Paprastas kasdienis pavyzdys:
Teiginys: "Mes turime uždrausti visus automobilius, nes jie sukelia taršą."
"Ad absurdum" plėtojimas: Jei uždrausime visus automobilius, kaip žmonės vyks į darbą? Kaip bus vežamos prekės į parduotuves? Kaip greitosios pagalbos automobiliai pasieks ligonius? Greitai prieisime prie išvados, kad be transporto visuomenė negali funkcionuoti.
Išvada: Drausti visus automobilius, nors ir siekiant sumažinti taršą, yra nerealu ir neįmanoma visuomenės funkcionavimui. Todėl toks kraštutinis sprendimas yra absurdiškas.
2. Filosofinis arba loginis pavyzdys:
Teiginys: "Mes neturime daryti jokių sprendimų, nes bet koks sprendimas gali sukelti neigiamas pasekmes."
"Ad absurdum" plėtojimas: Jei visai nedarysime sprendimų, tai negalėsime net nueiti miegoti, nes galime susižaloti krisdami iš lovos. Negalėsime valgyti, nes galime užspringti. Gyvenimas be jokio sprendimo reiškia negyvenimą.
Išvada: Teiginys, kad vengiant visų sprendimų dėl galimų neigiamų pasekmių, yra absurdiškas, nes jis veda prie visiškos pasyvumo ir savęs sunaikinimo.
3. Panaudojimas diskusijose ar debatuose:
Oponentas teigia: "Mes turime suteikti kiekvienam piliečiui neribotą finansinę paramą, kad sumažintume skurdą."
Atsakymas "ad absurdum": Jei suteiksime kiekvienam piliečiui neribotą finansinę paramą, tai kas dirbs? Iš kur imsime pinigus tokiai paramai? Greitai prieisime prie to, kad ekonomika visiškai subyrės ir niekas nebegamins prekių, o pinigai praras vertę.
Išvada: Nors sumažinti skurdą yra svarbu, pasiūlymas dėl neribotos finansinės paramos yra absurdiškas ir nepraktiškas.
4. Humoristinis pavyzdys:
Teiginys: "Aš niekada nenorėsiu dirbti, nes dirbant visada yra pavojus, kad man nukris plyta ant galvos."
"Ad absurdum" plėtojimas: Jei bijosiu plytos ant galvos, tai negalėsiu net išeiti iš namų, nes plyta gali nukristi ir nuo kaimyninio namo. Galbūt geriau likti gulėti lovoje po storu čiužiniu? Bet tada vis tiek gali kilti gaisras.
Išvada: Toks kraštutinis požiūris į riziką yra absurdiškas, nes paralyžiuoja žmogų ir neleidžia jam gyventi.
Apibendrinant, "ad absurdum" yra galinga retorinė ir loginė priemonė, padedanti pačiu aiškiausiu būdu parodyti teiginio klaidingumą, nuvedant jį į akivaizdžiai nepagrįstą ar juokingą situaciją. Tai efektyvus būdas laimėti argumentą, atskleidžiant priešininko pozicijos silpnumą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.