Prozopopėja (gr. prosopon – veidas, asmuo + poiein – daryti) – tai stilistinė figūra, kai negyvi daiktai, abstrakčios sąvokos ar gyvūnai įgauna žmogaus savybes: kalba, jaučia, mąsto, veikia kaip žmonės. Tai artima personifikacijai, tačiau prozopopėja dažnai yra platesnė ir gali apimti ištisas alegorines scenas.
Trumpai tariant: prozopopėja – tai „asmeninimas“, kai ne žmogus veikia kaip žmogus.
Pavyzdžiai:
1. Lietuvių literatūroje (Maironis, „Jaunoji Lietuva“):
„Lietuva brangi, mano tėvynė,
Tu didvyrių žeme!
Kur jų dabar galybė senovė?
Ar girdi, kaip verkia tavo vaikai?“
Čiaušiasi Lietuva (abstrakti tėvynės sąvoka) gali „girdėti“ – tai žmogaus savybė.
2. Pasaulinėje literatūroje (Ezopas, pasakėčios):
„Vilkas, pamatęs avį, paklausė: „Kas tave čia atvedė?“
Gyvūnai kalba ir samprotauja kaip žmonės – tai tipiškas prozopopėjos pavyzdys pasakėčiose.
3. Kasdienėje kalboje:
„Laikrodis bėgo kaip pamišęs“ – laikrodis „bėga“ ir turi emocinę būseną („pamišęs“).
„Kompiuteris nenori dirbti“ – technika įgauna valią ir norą.
Trumpai:
- Reikšmė: negyvi/abstraktūs objektai ar gyvūnai vaizduojami kaip žmonės.
- Tikslas: padaryti vaizdinį gyvesnį, sukurti emocinį ryšį, perteikti idėją vaizdingai.
- Sinonimai: personifikacija, asmeninimas (nors literatūroje prozopopėja kartais laikoma išplėstine personifikacijos forma).
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.