apimti

im̃ti, ìma (ẽma), ė̃mė.

1. čiupti, stverti ranka, pirštais ar kokiu įrankiu: Kad emì, im̃k greičiau! Kam emì tokį didelį obulą – nesuvalgysi! Im̃k žiupsnelį aguonų! Nereikia nieko rankosna im̃ti. Ėmęs indelį vandens. Skruzdėlė, ėmus gražų grūdą iš savo aruodo, nešėsi. Reikia imtienai geresnių daiktų ažu šituos niekus. Imtè (imkite) vaiką! Im̃' (imk) tu pirma! Tu, stikleli baltasis, į rankeles imamasis. Mesiu šviesų kardelį, imsiu naują žagrelę. Mesk gromatą rašyti, imk grėblelį taisyti. Vyrai imdavo rankosn aną dalį. Kodrinag ubagas su tavimi netur imt (impt) ėdesio. Imt (impt) nemaruonies rūbą. | Ima mane už rankelės, veda už stalelio. Ema už rankelių, veda ant seklyčią. | Tik pribėgo, ėmė už krūtų ir trenkė Joną į žemę. | Štai imki mūsų tvirtą ranką ir kelkis, mylimoji žeme! Tas žmonių kalbeles rankelėm imsim. Tų namų ugnis neims (nelies) . Neik prie ugnies, o pradės tave ugnis im̃ti. Vėjas iš visų pusių gerai ima (pučia) . Ko gi šitas svetelis įėjo: ar ugnelės imtų (įsižiebti, užsidegti), ar kelelio klaustų? Oi ūžia ūžia sieros girnelės, oi ima ima mano viekelį. Imsiu tamstos žodį, savo širdin dėsiuos. Ka (= kad) jo ir smertis neima (ilgai jis nemiršta) ! Liga ima (griebia) ir jaunikius, ir stiprius vyrus. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o dešimtoji jam galvą ėmė. | Kelmus imdami (raudami), radę ir pamatus. | Už balto stalo martelę rėdė, aukštoj klėtelėj rūtelę ėmė (nuo galvos rūtų vainiką) . Po eglele, po žaliąja imti vainikėliai. Jaunos mošelės vainiką ėmė. | Mėsą iš puodo im̃ti (griebti) . | Jie ėmė (sėmė) suodžius iš pečiaus. Bul'bas iš rūsio ẽma (semia ir į maišus pila) . | Žiūrėk, imu (nešuos, vežuos) šitą knygą pasiskaityti. O kad aš išjosiu į svečią šalelę, imsiu vieną dobilėlį su savimi drauge. Imk ir muni drauge su savi, josiam abudu į svečią šalelę. Imk tave velniai. ! Imsia juos galai! Im̃ tau velniai! Ìmai jį budelis, t. y. lai budelis jį ima. Ima jį balti arimai (magilos, šaltos dienos) ! Ima jį dievai! Imai tave bala su tavo žirgeliu! Pinigai imami (tikri, geri) . Darbo nė kokio neleido anai vyras nė į rankas imti (neleido dirbti) . Reikia likimą imti už vadžių (reikia kovoti, nepasiduoti likimui) . Gyvenimą reikia imti, taip sakyt, už ragų. Mergučės, imkim dainą (uždainuokim) ! Pati iš savęs viską ima (prasimano) . Kareivius visada aštriai ima (griežtai laiko) . Imkit ausin kalbą mano (klausykit) ! Nevalgyk paskutinio kąsnelio – niekas šoktų neim̃s (neves, nekvies) . Šiandie dvasią ìma, kai išeini (labai šalta) . Vos prie jos durų prieini – kvapą ìma (labai dvokia; darosi labai nedrąsu) . Im̃kis savo daiktus ir eik. Kelkitės, sūneliai, imkitės dalgelių! | Jis vėl nutvėrė dalgę ir ėmėsi pradalgio. | Nieko nesiimkit (nesivežkit, nesineškit) su savim į kelią. | Kodrin to nimies (= neimies) po akimis savo? | Šiandien labai žuvys imas (griebia meškerę, kimba ant meškerės) . Vilkas įkišo šulinin uodegą ir laukia, kole žuvys imsis. Rūpinuosi, imuosi apie ką.

2. dirti, lupti (odą, žievę): Diedas davai (pradėjo) ožkai kailį imt. Kad Mikita ožį pjovė, Mikitienė skūrą ėmė. Neklausyk, neklausyk – im̃s tau tėvas kailį (muš tave) !

3. valyti, doroti (javus, šieną, daržoves): Rugius pjaut pradėdinėjam, pievas ìmam (šieną pjaunam, vežam) . Kitą savaitę im̃siam ir mes runkelius. Metas im̃t apyniai. Apynėli žaliasis, puruonėli gražusis, tave ėmė nuo kartelių, mane vedė už rankelių.

4. rėžti, užsibrėžti (vagą, pradalgį, barą): Ar tai jis mažą pradalgį ìma? Ašmininkas žambis platesnę vagą ema. Kam taip platų barą emì. !

5. žymėti; daryti: Matinykas pleną ẽma.

6. nešioti, dėvėti (drabužius): Šis raištis maž tèimtas (tenešiotas) . Drabužiai maž teimti, tenešioti.

7. dirbti, įtempus jėgas; traukti (sunkumą): Mūs Juodis kalnan labai gerai ima. Šešetas arklių neimtų̃ (nepavežtų) , o jis vienas varo. Rąstas sunkus, vienas arklys neima (nepaveža) . Vežėjas pliauškina botagu, dėl to arkliai ir ima (žengia) tokius didelius žingsnius. Bet jau im̃kit grynai (smarkiai čiupkit dirbti) !. Karšta šienapjūtė, svietelis su šienais ìmas. Iš kapitų ėmiáus (smarkiai dirbau) , mažne patrūkau.

8. pradėti dirbti, stvertis (darbo) ; ryžtis; įsipareigoti: Mūsų šalis ėmėsi kurti istorijoje negirdėtu maštabu elektrines, kasti milžiniškus kanalus. Ar prie lauko imsies (ieškosi vietos) , ar prie amato? Imuos ką, prademi, ketinu, ketu, žadu. Imas ar pratęs imtis ne savo darbą dirbti. Tu per daug emíes, tai ir nepadirbi. Prie darbo ėmės jauni, karšti vyrai. Ir tas miegalis vieną kartą ė̃mės darbo. Apie mergystę taryta: kas jos gali imtis, teimies.

9. mokytis: Bet dar ir daugiaus iš mūsų pasakos im̃kis. Jei kuri imasi iš savęs, nors priešokiais. paėmusi pieštuką, kiek pabraižo. Gerai ė̃mėsi – ir pabaigė mokslą. Jis labai gerai emas. Jų visi vaikai labai ìmasi. Jei nesiimsì pats per save, tai joks mokytojas neišmokins tavęs. Per daug mokslą ant savo galvos imdamos (per daug mokydamasis) , susirgo. Ot mūsų susiedo vaikai tai gerai imasi mokslan. Pastebėta, jog mergaitės ne mažiau už vyrus imasi mokslo.

10. pratintis: Nesiim̃k vis taip nosies traukt – negražu! Arklys ẽmas naravą. Kad pakalbi ką, tai imas tuoj į galvą (jaudinasi, pyksta) . Nesiimk jau taip į širdį – aš nieko bloga nesakiau.

11. lengvai (aštriai) pjauti, rėžti, kirsti, kirpti. Gerai išgaląstas peilis ìma viską. Neseniai galandau peilį, o jau nebèima. Ans turėjo gerą pjūklą, į medį ė̃mė kaip į sviestą. Gero šienpjovėlio gera dalgelė – ìma. Mano dalgė vilkaplaukio nèima. Ot dalgė aštra: ima kai ugnė! Kaip tu tekinai tą kirvį, kad jis nieko nèima – reikia pagaląsti. Geležė visiškai nebèima – reikia pagaląst! Visai mintuvai nèima braukt (neaštrūs) . Su šunkoju (dalgiu) neemas kirtis (nesikerta) , su klėbiniu jau emas.

12. traukti: Juoda drapana labai dulkes ir šilimą ẽma. | Tamsi drapana greit dėmes ima.

13. kąsti. dažyti: Geroja rauda (skaisčiai raudoni dažai) gerai ẽma. Šunio vilnų nė kokia daryla nèema. Prasti darylai: nèema.

14. dėti (į burną) ; valgyti (ėsti, ryti) ; gerti: Motina, kai ajerus geria, ìma cukraus gabaliuką į burną. | Paršą visu geroji (geriausia) laikyti: peną geriau ima kaip kiaulė. Net akimu (akimi) ima, kad valgo. Jau visiems pavalgius, aš dar porą kąsnių ėmiau. | Martynas ima sriubsnį ir pastato butelį ant stalo. | Mano dėdė ima (geria, girtauja) iki dainavimui. Jau, berneli, tu šiandien ė̃męs. Ėmę apipenus (nuodus) . Imk, švoger, burniukę (gerk) , neužlaikyk! Jis niekad nė į burną neėmė arielkos (negėrė) . Baltai ẽma (valgo) , juodai triema. Nei sveikas, nei kvaras – niekas nesopa, ė valgyt niekas nesìima (nesivalgo) .

15. reikalauti: Projektavimas ima daug laiko. Sviestas ẽma druską (sviestui reikia daug druskos – nesūrus sviestas negardus) . Retan skietan suvertas audeklas ẽma daug ataudų. Mokslas ima pinigų.

1. šaukti (į karo tarnybą) ; mobilizuoti: Rudenį vėl im̃s naujokus. Ar jūsų sūnaus do šiemet nèėmė? Žemaičiai nebgalėjo beglobti žemgalių, turėdamys visur imtūsius kareivius išleistus. | Ėmė į ginklą.

2. pirkti gyvulius, grūdus (valstybei) ; rekvizuoti (karo reikalams): Rajone jau ẽma grūdus. | Kaip sužinojom, kad vokyčiai ims karves, išvarėm į mišką.

3. vesti (į nelaisvę) ; areštuoti: Kurie pasiduoda, tus ẽma į nelaisvę. | Milicija nekaltų nèema.

4. užkariauti; laimėti: Proletariatas ima valstybinę valdžią ir paverčia gamybos priemones visų pirma valstybės nuosavybe. | Imu, gaunu miestą. Kiekvienas namas reikia im̃ti.

5. eiti (miegui, juokui) ; ištikti (pykčiui, baimei) ; paliesti: Monikos neėmė miegas. Dainuot ir šokti šiandien ima noras. Snaudulys ìma, eisiu gult. Šitokiu važiavimu miegas tik ìma, ir daugiau niekas. Šiandien miegas ìma, gali būti lietaus. Jo miegas nèima. Ka man juokas ėmė par talką. Kad juokas ima, tai reiks verkt. Vedė mane šokti, ėmė mane džiaugsmas. Baisumas, baugumas ema. Mane ema gėda prieš tuos žmones, kurie daug daugiau už mane yra nudirbę. Žiovulys ìma. Ema raudonis, tokių kalbų klausantys. Čiauduliai ẽma. Rūpesneliai ẽma širdį. Nerimas ėmė galvą, gailestis spaudė širdį. Nuovargis ima. Neima jo dygliai. Peiliu valgyti neseka: diegliai ims. Kiekvieną valandą vis didesnė jį ėmė nekantrybė. Mane zlastis ẽma. Pyktis mane ẽma, žiūrint ant tavo darbą. Mani nė ėdis neema (nesinori valgyti) iš to rūpesnio. Kai padirbi lauke, labiau ìma valgymas. Ka nesveikas, tai greit ir šaltis ìma. Nė darbas nebema (nebesinori dirbti) pavargusio žmogaus. Sako, nu tokios arbatos valgyti labai ẽmas (noris) .

1. priimti; priglobti: Imkim (= imk mane) savęspi. Tą žmogų meldė, kad jis ją imtų po toms lupsnimis. | Ar tave į prieglaudą neima? Emu į karšinčius, sutinku laikyti pas savi senatvėj.

2. vesti (pačią) ; gauti į namus (užkurį): Žmogus tave nori imti, vieta gera. Jei nemisliai im̃t, tai nereikė ir šidyt (vilioti) . Kas žada, to nelauk, bet ẽma, tai ir eik. Kuri turėjo didesnį pasogą, tą ir ėmė. Kad nor ant akmenio, bet ima, tai ir teka. Jis ją im̃tų visu glėbiu, kad ji už jo eitų. Žadėjai mañ imti, žadėjai mylėti. Nebegrįši, sesutyte, iš kur buvai imta. Tu mano mergele jaunoji, iš trijų šimtų rinktoji, o iš ketvirto imtoji. Duosiu šimtelį, kad nori, im̃ka, jeigu dukrelė mano patinka. Ši trečioji, svetimoji, ta man tinka, tą aš imsiu. Atjojo jojo Varšuvos žaunieriai, paėmė ė̃mė Lietuvos mergelę. Iš to kiemelio mergelę ėmiau. O Lemach ėmė sau dvi moteri. Aš tave imù už savą moterį. Aš tave imù už savą vyrą. Jūs vėlai ėmėtės ir vedėtės. Aš im̃čiuos (= imčiaus) karalių už vyrą. Jin ìmasi ū́žkurį. Daugelienė dabar galės kitą žentą im̃ties. Sąmišiai suliūbon imtiesi (vesti) .

3. samdyti: Im̃k mane už nešiotoją (samdyk vaiko auginti, nešioti) ! Im̃k mane už berną!. Vienas ūkininkas ėmės vaikiną, kurs jam žąsis ganytų.

4. rinktis, skirtis (globėju, pavyzdžiu): Jį ema už globėją. Jį dabar paveikslu imkis. Tave imuosi šiandien už savo motiną.

5. savintis: Sakyk, kam jis ìma svetimą turtą. Tai aš emù šitą skarelę. Im̃k šitą žiedą, man jo nebereikia! Kad suvalgei košę, imk ir puodą (kad jau viską paėmei, imk ir likučius) . Kad velnias paėmė kirvį, teema ir kotą. Ėmė velnias arklį, teima ir vežimą. Kad giltinė paėmė kirvį, teema ir kotą. Kad neturi, tegu ìmasi. Gana daug kalbos pavyzdžių imuos čia ir iš žemaičių kalbos tarmių. Šios rūšies pavyzdžiams šį tą ėmiaus ir iš lietuviškųjų Prūsų ir Klaipėdos krašto laikraščių.

1. gauti; įgyti; turėti: Tėvas ėmė ordinariją ir algos dvi dešimti. Kur siratai imti tėvą, kad jo nėr! Darbininkai ėmė po grašį. Jų vaikai geras algas mieste ẽma. Kursai prašo, ima. Imčia dalią. Sąnariai. ima vienas nuog antro drūtybę. Idant imčia gerybę. Prašykite, tieg, ir imsite. Pikta tavo ė̃mė, o gera savo davė. Man valia yra šita duoti ir vėl imti. Imti geriau nekai duoti. Duoda – imk, muša – bėk. Duok anam pipirų, kad žirnių neema. Manęs jaunos neklausei, savo valią vis ėmei (darei kaip tinkama) . Danguj žemėj ėmęs ir duok (kur nori gauk, bet duok, būtinai duok) .

2. skolintis: Nuolat jie iš mum tai šį, tai tą ẽma. Imdamas sakalo akis turi, atduodamas – šuns (paskolinti nori gerą daiktą, atiduoti prastą) . Imdamas turi vanago akis, atiduodamas – šunies.

3. pirkti: Keturi ė̃mėm bilietus (prie bilietų kasos keturi stovėjom) . Grūdą vis ìma, o kiaulę ne visados. Gyvulius labai ėmė. Sunku sužinoti, kada im̃s žąsis.

4. nuomoti: Jie ima kambarį.

5. prašyti; reikalauti (parduodant) ; plėšti, lupikauti: Kiek imì, kupčiuli, už tą peilį? Jis pigiau ima už darbą. | Imu pinigus, mokestį. Toks man daktaras – tik pinigams imti. | Žinojo, kad viršininkas mėgsta užtraukti ir „ima“ [kyšius]. Sakai, urednykas lietuvis bus ir ims kyšius lietuviškai taip pat.

6. vogti: Tai žmonės – nuo mirštančio ir miegančio ìma. Vagys tik akminį nèema.

7. kilti, rastis: Vilkas visumet į mišką veizda, nes iš krūmo yra imtas. Visa, kas ižg žemės imto yra, ing žemę pavirs. Girioj imtas, krome pirktas, paėmus ant rankų, gailiai verkia. Stebėjosi, iš kur imasi tas ramumas. Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas. Šitas gražus padavimas ne iš mano pramonės, bet iš knygų imas. Nėr žinios, iš kur ėmės – lyg iš dangaus iššoko. O tu kap čia ėmeisi? Iš kur te jo ir emas: kožnądien sako, ir vis šviežias. Kur anas pas mus ėmusis itokis durnas? Regis, iš smalos te ir emas toj degtinė. Iš kur itokis bernas ėmės? Nežinia, iš kur ėmės karpos. Oi iš kur imas gaili raselė be juodo debesėlio, o iš kur imas tai ašarėlės ant to balto veidelio? Šventė. pirm devynių šimtų ir šešių dešimtų metų pradžią savą ėmusi.

1. pradėti augti; smarkiai augti: Ir rugiai be lietaus nelabai ìmas. Atolas gražiau ìmas už pirmą žolę. Ale va kap greitai žolė ìmasi! Ir mun skaudulys pradėjo imtis. Pamidorai kad ìmas iš kailio, tai imas!

2. rūgti, fermentuotis: Alus nèema raugo. Alus jau ìmasi, matyt, gerai nutaikintas užduot.

3. pradėti degti, įsidegti: Kaip tiktai ėmė kurti iš antro karto ugnį, ir pradėjo imtis. Malkos jau ẽmas. Saulėtekio šaly ėmėsi skaistus žaras (prieš saulės tekėjimą darėsi raudonas dangus) .

4. kepinti, kepant gelsvinti, rausvinti (duoną, pyragus): Pasižiūrėk pečiun, ar ẽma duoną. Pyragai ẽmas (kepa, kepdami gelsvėja) po pečiu.

1. versti, velti (imtynėse): Mergaites priimta imti viena ranka.

2. rungtis, ristis, eiti imčių: Eimi ant ko, imuosi su juom. Bernai ìmasi ìmasi, kol persiima, – tada vienas pasidaro galva, kiti jo privengia. Jie visą valandą imasi, ir nė vienas neprisiveikia. Da tu nori su manim imtis? Mažesni vaikai bovijasi besiimdami. Einame imtis! Kaip eisim im̃tis, ar išgalėsiu? Pradėjo imtis – vienas kitam nieko nepadaro.

3. pulti (kovoje, rungtynėse): Jus (= juos) imkim be baimės. | Viršų ema (nugali kovoje, rungtynėse) . Nežinau, katrie ėmė viršų. Tiesa visuomet ima viršų.

4. kovoti; grumtis; ginčytis, spirtis: Kariauju, imuos. Tenai prūsai su lietuviais kaip levai imas. Ir ėmėsi ėmėsi, ir smakas įmušė tą vaikiną iki juostai. Galinčius su levu girioje ėmėsi. Vyrai ėmės kaip jaučiai. Jau seniai imas dvi pasaulėžiūros. Jis su smerčiu ėmėsi. | Būta gi štukos, ir anas do emas (ginčijasi) ! Jis labai su moterim ìmas (ginčijasi, barasi) . Per visądien ėmės kap šunes. | Imasi jiej vienas už kitą (vienas kitą užstoja) . Jis visados už mane ìmasi.

5. prispyrus klausti, kvosti; barti; erzinti, pašiepti: Atejo visi į stubą ir ją pradėjo imti, kad pasakytų, kur kas stovi. | Atėję pradėjo mane im̃ti. | Ją ẽma visi už bailumą. Tėvas ėmė sūnų ant dančio (barė) , ėmė, o sūnus nei žodelio netarinėjo. Kap ėmiau ant dančio (erzinau) – tik paraudo! Aš jį dabar už neteisingą priesaiką imsiu nagan (barsiu) . Už tuos šmeižtus aš ją drūčiai ėmiau į nagą. Aš imsiu jį nagan.

6. loti, pjauti. Vidurnakty klausau, šunes kad ìma, kad ìma – paklydusį žmogų užpuolė! Da gi jaunas šuniūkštis, ir kaip ẽma! Siundai nesiundai, jis vis nèima gyvulių. Kad ìma šuo, kad ìma, ir niekas neišeina pasitikti! Mūsų šuo labai kiaules ìma. Ką čia teip ìma šunys?. Kasdien anys ìmas (baras, riejas) kap šunes.

1. pradėti: Im̃ti kalbėti. Motina vis dažniau ėmė neišeiti iš namų. Ėmė pūst pavasarinis vėjas, baigs visai džiovinti arimus. Pagaliau ir jie ėmė mokytis. Imk darbą dirbti! Ima joms pilti iš didžiosios ir mažosios. Jis ėmė laukti, kad aš pareičiau. Išsirito vaikas iš lovos – kad ėmė rėkt, kad ėmė! Ėmiaũ pjaut, ėmiaũ rėžt, ėmiaũ visus [lašinius] išsinešt. Pustyt im̃s. Nežinai, nei į kurį galą eit, nei ką im̃t. Imdami gyventi, randam jau visa ir gana patogiai įtaisyta. Ėmėsi pelėda taip save girti. Dantys emas gesti nuo keptų gilių ėdimo.

2. Ką tu darytum, Eliut, jeigu aš imčiau staiga ir numirčiau? Tujau ėmęs sušukau. Ėmiau išlipiau žemė [je],
prigaudžiau dujai pūru uodų ir musių. Ėmė ir pasakė. Jis ima pareina namo. Ema ir atima pačiai pinigus. Ẽma tie arkliai ir neveža vežimo. Kam čia laikai kirvį – im̃s kas ir nuneš! Ẽma durys ir atsidaro. Vieną rytą ta bobelė ėmusi kiek ir pamigusi. Ši ėmusis ir sudegino [eženą] ugny.
im̃ti sė́klą rinkti gėlių ar daržovių sėklą: Emù jau našlaičių sė́klą. | Emù astrus (astrų sėklą) .
im̃ti stãlą kraustyti, rinkti po valgymo nuo stalo indus: Im̃k greičiau stãlą: man reikia rašyt! Baikit valgyt, bo aš stãlą emù!
im̃ti (im̃tis) kepùrę sveikintis ar reikšti pagarbą kepurės pakėlimu: Jis man sutikęs kepùrę ẽma (ẽmas). Prieš ponus reikė kepùrę im̃t (im̃tis).
im̃ti mẽdų kopti, kopinėti (bites): Šiandien bus gera diena bitėms kopti, medui imti.
im̃ti dróbę (áudeklą) traukti, lankstyti paklotą baltinti audeklą: Ji rado tetulę, pievoj drobę imančią.
im̃ti mãtą (miẽrą) matuoti ir pažymėti dydį: Rankovės mierą imsiu.
im̃ti fotogrãfiją fotografuoti, traukti: Jis moka patagrãpijas im̃t.
im̃ti rugiùs griebti pjaunamus dalgiu rugius ir rišti į pėdus: Kas ims rugius? Kai aš buvau dešimties metų, rugius imdavau.
im̃ti linùs grėbliu ar kabliu kasti į kūlius paklotus linus: Linai atsistovėję, o nėra kam im̃t. Mūsų linai do neimti, do lineliai do neimti, daililia, daililia, dailiute, daililia!
im̃ti píeną grieti (grietinę nuo pieno): Daba neturiu laiko: píeną emù. Do trys puodynės liko im̃t.
im̃ti gálvą nuo smalkių pradėti skaudėti galvai: Išimkit juškas: gálvą ẽma [garai] !
imti jautį (aviną, kuilį) pasibėgioti, pasivaikyti. Ar ėmė karvė jautį? Ale kas yr, ka (= kad) ana. neema kuilių? Pjauk tą avį, avinų neėmusią (nepasiburkštusią) .
im̃ti į gálvą (į širdį) atsiminti, bijoti, rūpintis, jaudintis: Neimk į galvą tų mano žodžių. Nereikia blogi daiktai ir galvõn im̃t. Baras, tegul baras, o tu neim̃k galvõn (nekreipk dėmesio, nesirūpink, nebijok) ! Iš pradžių nelabai tai ėmiau į širdį. | Girdėtus žodžius imkiat į širdis savas. | Imsiu tamstos žodį, savo širdin dėsiuos.
im̃ti žõdį susirinkime gauti pirmininko leidimą kalbėti; kalbėti susirinkime: Žodį ima geležinkelio mazgo dirbančiųjų atstovas.
im̃tis prõto mokytis; susiprasti: Vaikai, skaitykit ir imkitės proto! Ak, ben proto imkitės ir bandykit, o ne vis abejokit! Imkis ben biskį proto, ką šneki! Bent dabar reik imties proto (susiprasti) . Imkis proto vieną kartą!
im̃tis gė́dą gėdintis: Tu gėdą imkis taip ir sakyti!
antim̃ti, añtima (añtema), añtėmė.

1. parduodant daugiau paimti, gauti negu prekė verta, sulygta; perimti: Ana už sviestą pusę rublio añtėmė. Aš neantemu už vaistus: už pirktus piningus atiduodu. Man miltų añtėmė daugiau. Neužmiršk ir ant muilo antim̃ti (uždirbti) .

2. suimti, suareštuoti: Antsiėmė tris keturis žmones.

3. vaišinti, priimti: Antėmė visus, prašė, kad vaišintumėmos.

4. užpulti; nubarti; kaltinti: Añtėmė mani pati už arielką. Visi tą mažąjį añtema. Tau tik rūpa kitą antsiim̃ti, o pats esi kelmų prisiėdęs. Ant žmogaus pratekusio visi antsìema, t. y. kaltina. Ar vienas Juodeikis beantsiema.

5. pradėti: Añtėmė muni varginti. Vyras pačią antsiėmė pjūklyti. Antsiimk mane lojoti už ką norint.

6. apsiimti, sutikti: Nebantsiimk nė prašoma gaspadinauti.

7. užmušti, nužudyti: Esu antsiėmusi žąsis, kiaules. | Brolių gyvastį jis yra jau vieną kartą antsiėmęs.
apim̃tiàpima (àpema, apìema, apíema), àpėmė (apìėmė, apíemė).

1. kiek nuo paviršiaus paimti, aprinkti: Aš visų [giliukų] nerenku, paviršį àpimu tik. Žvirbliai paviršiuo visus rugius àpėmė (aplesė) .

2. nuimti: Kam skepetą apim̃ti (nurišti) . .

3. apgniaužti; apglėbti, apkabinti: Apimu, apkabinu. Ką turiu apėmus, tai mano. Neim̃k tiek, kiek neapìemi (neapíemi) ! Apimk mane rankomis savo! Uoselis jau drūtas – glėbiu nebapíemu. Mano pati tiek pastorėjo, kad net apimti negaliu. Kluonas glėbiu sekas apim̃t (labai mažas) . Žu stalų sėdi ponai – visi neapimamì (labai stori, drūti) . Pyragą nuvežiau daktarui klėbiu neapėmęs (labai didelį) . Saujo [je] apsiėmusi benešanti taboką.

4. apsupti; apsemti: Apėmė vanduo iki juostai. | Seniai yra žeme apimtas (miręs) .

5. aprėpti, paliesti: Ateinančius lygiai kaip ir dabarykščius daiktus apiema.

6. apsitraukti, apsinešti: Peiliai tokie apsiė̃mę – negal benušveisti.

7. pasižadėti, sutikti (ką padaryti) ; įsipareigoti: Ona su džiaugsmu apsiėmė viską sutvarkyti. Apsiimu, ant savęs imu. Nenoriu, neapsimu to. Aš apsìėmiau (pasižadėjau) žinią duoti. Aš esmi apsiė̃męs keliauti. Donį žvėdams (švedams) mokėti apsiėmė. Ar apsiimsi padirbti mun ratus? Siuvėjis iki šeštadienio apsiėmė pasiūti. Jis neapsiima mums padėti kulti. Neapsima padaryt. Viską apsim̃čiau, viską apsim̃čiau, ale valgyt virt nenoriu – smertis į akis (nenoriu kaip mirties) . Šunys apsiėmė vergauti žmonėms. Apsiėmė viens bernelis dėl vainiko plaukti. Aš, niekad melagiu nebuvęs, meluoti neapsiimu. | Tumaitienė apsiėmė (pasižadėjo) jau daugiau nebepiršti. | Apsiimkim (susitarkim) kits kitą graudenti ir vesti. Aš n’apsiimsiu, kaip jis nor. | Jei tave didis koksai nor prie savęs vadinti, tai neapsiimkis (nesutik) . | Aba tatai išpildytų, ką apsiėmė. Apsiimu ko ažu kitą. Apsiimu kam.

1. aprinkti (rekvizuojant): Vokyčiai apėmė arklius – nebėr doro arklio.

2. paimti (į nelaisvę) ; užkariauti (miestą, žemę), paimti: [Rymionai] apėmė neprietelius į nevalią. | Piles apėmė. [Mindaugas] yra lietuvių valstybės įsteigėjas, kuris vėliau apėmė didelius žemės plotus. Italijos karumenė apėmė Rymą.

3. užimti (valdžią, sostą), paimti: Naujas karalius apėmė valdžią. Apėmė valdžią jo sūnus. Apimant naujam ciesoriui sostą, visi valstijos gyventojai priversti yra prisiekti. | Vyriausybę (valdžią) apimti (paimti) . Apėmę vyskupijos valdymą, išsikėlė iš Petrapilio į Alsėdžius.

4. paveldėti: Po jo smerties vaikai àpėmė gaspadorystę. Apėmė namus, vedė sau pačią. Sūnus Justinas, dailiai jį palaidojęs, apėmė tėviškę. Po mano galvos apimsi didelį turtą, būsi turtingas.

5. pradėti (įsčiose): Sūnus, kurį tu žyvate apimsi ir pagimdysi, bus karalius.

6. pagauti; paliesti; apsvaiginti; sujudinti; sujaudinti: Ją visą apėmė baimė, ir ji pagaliau pradėjo verkti. Jis baimės àpimtas. Apimti baimės, nedrįso nė akių pakelti nuo žemės. | Miegas apìėmė, ir atsiguliau. Vaiką miegas àpėmė. Miegas teip apėmė, akys pačios merkiasi. Kad apìėmė mane miegas, tai nors mirk. Ją apimdavo tingulys. Per šilumas mane baisus tinginys àpima. Buvau skausmo apimtas. Nededa višta, turbūt bus džiovos apimtà (serganti džiova) . Tūleropomis ligomis ir mūkomis apimtas. Tankiai užeina sunkios ir smertelnos ligos ir apima daugelį. Pasiutimo ligos apimtas (serga pasiutimo liga) . Tėvas, didžiausio sielvarto apimtas, lakstė po kabinetą. Mane apėmė pyktis. Jį apėmė pykčio jausmas. Žmones apėmė panika. Prakaitas apema (išpila) , kad adatą nulauži. Apėmė raudonis (paraudo) par tokias kalbas nepadorias. Šilima apėmė (išmušė, sušilau) , lig išpasakojau visą pasaką. Žvilgsnis nerimo apimtas. Jį apėmė gobšumas. Viena mintis apėmė smagenis (jis tik viena tegalvojo) . Degtinė apėmė, paršlijo ir užmigo pas ugnį. Galvą apimanti (apsvaiginanti) kūpka. Rodos, tik tris čėrkas išgėriau, o taip mane àpėmė. Atves karaliui širvą žirgą, išteptą nuodais; kaip tik karalius sės ant jo, apims (paveiks) visą nuodai, ir bus mirtis. Užmiršti jausmai apėmė dūšią. Drebėjimas ir išgąstis jas apėmė. Išgąstis apėmė sargus. Liga apimts.

1. išnuomoti, nusamdyti: Apim̃k sau tą gyvenimą ir gyvenk. Ir kambarį ten àpėmiau, ir baldą įsitaisiau pradžiai gyvenimo. Numeliai buvo apimti. Apėmė artimam mieste namelius. Vakar buvo koks [žmogus] apim̃ti malūno. Žemę turim apėmę, bet keturiūse hektarūse su karve, su arkliu neišsitenkam. | Aušelis buvo dvare padriačikas: pats stogų nedengdavo, bet tik apimdavo.

2. skolintis: Nekreipkis nuo to, kurs prie tave apimti nor.

3. apsikrėsti, prisilipdyti. Karpas visuomet apsìima.

1. apsupti; paliesti; siekti: Revoliucinis judėjimas apėmė visą šalį. Taikos šalininkų sąjūdis apima vis naujus gyventojų sluoksnius. Požiediniai lapai apima (apauga) stiebą. Gumbas apėmęs šaknies kaklelį. Krapų aliejumi trinama sausgilos apimtas vietas. Sako, maro liga tuoj visą kraštą apima. Tamsybės apėmusios žemę turėjo. Ugnelė buvo apėmusi visą trobą (per gaisrą) . Kur būta jo trobų, plieskia ugnelė, kluonas ir tvartai jau apimti. Ji viską apėmė akimis (apžiūrėjo) . Jis apė̃męs iš karto dvi vieti (dviejose vietose dirba) .

2. kiek apkepinti, apgelsvinti iš paviršiaus (duoną, pyragus): Pečius nekarštas buvo ir neàpėmė (duonos). Taip gražiai duoną apėmė (duona pradėjo kepti, pluta parudavo) . Pečius nelabai karštas, tai nei kiek neapiima duonos. O gerai paskėlė, apìėmė, bus gera duona.

1. pulti, įveikti: Aš jį lengvai àpimu. Ma [n] dabar atrodo, kad anuos apim̃s.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'apimti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2009 - 2019 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Žemėlapis