disimiliacija

Disimiliacija – tai fonetinis reiškinys, kai du gretimi arba artimi garsai kalboje tampa skirtingesni vienas kito atžvilgiu, kad būtų lengviau ištarti arba atskirti juos girdint.

Trumpai:
Kai panašūs garsai kalboje vengia būti šalia arba keičiasi, kad nesiskliautų.



Pavyzdžiai:

1. Lietuvių kalboje:
Žodis „širdis“ istoriškai kildinamas iš baltų prokalbės širdís, bet gretimi skardieji priebalsiai r ir d išlaikyti buvo sunkoka, todėl d perėjo į t (kuris yra duslusis atitikmuo) – širtis (dabar standartinė forma – širdis, bet kai kuriuose tarmėse galima rasti širtis).

2. Lotynų kalboje / romėnų kalbų raidystėje:
Lotyniškas žodis „peregrinus“ (keliautojas) išsivystė į ispanų „peregrino“, bet dėl disimiliacijos pirmasis r dažnai virto l – taip atsirado „pelegrino“ (pilgrimas). Čia du artimi r garsai vengia būti gretimi, vienas jų pakeičiamas į l.

3. Anglų kalboje:
Žodis „pilgrim“ (pilgrimas) kilo per senąją prancūzų kalbą iš lotynų „peregrinus“, taip pat per disimiliaciją pirmasis r pakeistas į l, kad išvengti dviejų r gretimumo.

4. Lietuvių tarmėse:
Vietoj „sparnas“ kartais sakoma „šparnas“ – čia gretimi priebalsiai s ir p disimiliacija gali lemti pirmojo priebalsio pasikeitimą, kad jie skirtingesni.



Esmė: Disimiliacija priešingas asimilacijai (kai garsai tampa panašūs). Ji atsiranda dėl artikuliacinio patogumo arba kalbos sistemos tendencijų išvengti pernelyg panašių garsų sekų.

• Terminai: disimiliacija

• Gairės: Lingvistikos terminai

Įrašas
Paaiškinimas	Disimiliacija – tai fonetinis reiškinys, kai du gretimi arba artimi garsai kalboje tampa skirtingesni vienas kito atžvilgiu, kad būtų lengviau ištarti arba atskirti juos girdint. Trumpai: Kai panašūs garsai kalboje vengia būti šalia arba keičiasi, kad nesiskliautų. Pavyzdžiai: 1. Lietuvių kalboje: Žodis „širdis“ istoriškai kildinamas iš baltų prokalbės širdís, bet gretimi skardieji priebalsiai r ir d išlaikyti buvo sunkoka, todėl d perėjo į t (kuris yra duslusis atitikmuo) – širtis (dabar standartinė forma – širdis, bet kai kuriuose tarmėse galima rasti širtis). 2. Lotynų kalboje / romėnų kalbų raidystėje: Lotyniškas žodis „peregrinus“ (keliautojas) išsivystė į ispanų „peregrino“, bet dėl disimiliacijos pirmasis r dažnai virto l – taip atsirado „pelegrino“ (pilgrimas). Čia du artimi r garsai vengia būti gretimi, vienas jų pakeičiamas į l. 3. Anglų kalboje: Žodis „pilgrim“ (pilgrimas) kilo per senąją prancūzų kalbą iš lotynų „peregrinus“, taip pat per disimiliaciją pirmasis r pakeistas į l, kad išvengti dviejų r gretimumo. 4. Lietuvių tarmėse: Vietoj „sparnas“ kartais sakoma „šparnas“ – čia gretimi priebalsiai s ir p disimiliacija gali lemti pirmojo priebalsio pasikeitimą, kad jie skirtingesni. Esmė: Disimiliacija priešingas asimilacijai (kai garsai tampa panašūs). Ji atsiranda dėl artikuliacinio patogumo arba kalbos sistemos tendencijų išvengti pernelyg panašių garsų sekų.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.