žliubakis

Žliubakis – tai lietuvių kalbos žodis, reiškiantis trumpą, greitą bučinį (dažniausiai su garsu „čiump“ ar panašiu). Vartojamas šnekamojoje kalboje, dažnai su švelniu humoristiniu ar švelniai niekšlišku atspalviu.

Pavyzdžiai:
1. „Duok žliubakį!“ – paprašymas greitai pabučiuoti.
2. „Jis tik žliubakį davė ir išbėgo.“ – apibūdinamas paviršutiniškas, greitas bučinys.
3. „Tai ne bučinys, o tik žliubakis.“ – pabrėžiama, kad bučinys buvo labai trumpas ir ne rimtas.

Sinonimai: čiumpas, pakštelėjimas (nors pastarieji gali būti dar labiau neformalus).

Įrašas
Paaiškinimas	Žliubakis – tai lietuvių kalbos žodis, reiškiantis trumpą, greitą bučinį (dažniausiai su garsu „čiump“ ar panašiu). Vartojamas šnekamojoje kalboje, dažnai su švelniu humoristiniu ar švelniai niekšlišku atspalviu. Pavyzdžiai: 1. „Duok žliubakį!“ – paprašymas greitai pabučiuoti. 2. „Jis tik žliubakį davė ir išbėgo.“ – apibūdinamas paviršutiniškas, greitas bučinys. 3. „Tai ne bučinys, o tik žliubakis.“ – pabrėžiama, kad bučinys buvo labai trumpas ir ne rimtas. Sinonimai: čiumpas, pakštelėjimas (nors pastarieji gali būti dar labiau neformalus).
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.