Žemaitybė – tai žemaičių (Žemaitijos regiono gyventojų) kultūrinis identitetas, papročiai, kalba (žemaičių tarmė) ir savimonė.
Pagrindinės reikšmės:
1. Regioninė tapatybė – priklausymas Žemaitijos kultūrinei erdvei.
2. Kalbinis aspektas – žemaičių tarmė, skiriasi nuo aukštaičių (standartinės lietuvių kalbos).
3. Istorinis kontekstas – atskira etninė grupė LDK laikais, turėjusi savo valdymą.
Pavyzdžiai:
- Kalba: „Aš einu“ žemaičiškai – „As einu“ (standartinėje lietuvių – „Aš einu“).
- Simboliai: Žemaitijos herbas (lokys su skydų), žemaičių kraštovaizdis (kalvotos lygumos).
- Tradicijos: Žemaičių kalėdos („Kūčios“) su specifiniais patiekalais, tautiniai drabužiai.
- Savimonė: Posakis „Žemaitis – ne lietuvis“ (istorinis regioninio atskirumo refleksas).
Trumpai: Žemaitybė – tai kultūrinis ir lingvistinis Žemaitijos regiono fenomenas, išreiškiamas tarme, tradicijomis ir stipria regionine tapatybe.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.