Vietininkiškumas – tai kalbos reiškinių (žodžių, posakių, tarimo ypatybių) vartojimas, būdingas tam tikrai vietovei ar regionui.
Pavyzdžiai:
- Žemaičių tarmė: muokykla (mokykla), vuošės (vestuvės).
- Dzūkų tarmė: cė (tė), varna (varna, bet gali reikšti ir "varnas").
- Aukštaičių tarmė: tvora (tvora), žemaitis (žemaitis, bet gali būti vartojama specifinė intonacija).
- Regioniniai žodžiai: bulvė (pvz., vakaruose) vs. banda (rytuose) reiškiant bulvių krūvą.
Tai skiriasi nuo bendrinės kalbos ir dažnai naudojama vietos gyventojų kasdienėje komunikacijoje.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.