Variantiškumas – tai kalbos reiškinių kaitos galimybė, kai ta pati reikšmė gali būti išreikšta skirtingais formos variantais (žodžiais, formomis, konstrukcijomis). Tai natūrali kalbos savybė, atsirandanti dėl istorinių, regioninių, stilistinių ar asmeninių skirtumų.
Pagrindinės rūšys:
1. Gretutiniai variantai – abu teisingi ir vartojami lygiavertiškai.
Pvz.: obuolys – obuolis; vėjas – vėjys.
2. Stilistiniai variantai – skiriasi stilistiniu atspalviu.
Pvz.: namas (neutralus) – būstas (kiek knygiškas).
3. Regioniniai variantai – priklauso nuo tarmės ar regiono.
Pvz.: bulvė – banda – kumpis – žemėkasis.
Pavyzdžiai:
- Linksniavimas: su draugu – su draugumi (abipusiai keičiami).
- Žodžių daryba: skaitmeninis – digitalus.
- Tarimas/rašyba: kaip ir – kaip ir (gretutiniai jungtukai).
Svarbu: Variantiškumas nėra klaida, jei variantai priimtini normoje.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.