tavarčystė
Tavarčystė – tai teisė valdyti ir naudoti svetimą turtą (dažniausiai žemę), mokant už tai nustatytą atlygį (tavarą). Tai senovinis panašus į nuomą santykis.
Pagrindinės reikšmės:
- Valdymo teisė į svetimą turtą.
- Mokėjimas už šią teisę (tavaras – piniginis arba natūrinis mokestis).
- Dažniausiai taikyta žemės naudojimui.
Pavyzdžiai:
1. Feodalinė tavarčystė: valstietis naudojo dvaro žemę, už ką mokėjo dalį derliaus ar dirbo dvaro darbus.
2. Žemės tavarčystė: XIX a. Lietuvoje baudžiava panaikinta, bet valstiečiai turėjo mokėti piniginį arba natūrinį mokestį už žemės naudojimą.
3. Šiuolaikinis pavyzdys: Ilgalaikė žemės ar pastato nuoma su fiksuotu mokesčiu gali būti laikoma tavarčystės analogu.
Trumpai: Tavarčystė – teisė naudoti svetimą turtą už mokestį, istoriškai susijusi su žemės ūkiu.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.