stataūgis

Stataūgis – tai kalbos dalis, nurodanti daikto būseną ar padėtį (pvz., gulintis, stovintis, kabantis), bet ne veiksmą.

Pagrindiniai požymiai:
- Atsako į klausimą kokia? kokia? kokie? (būsena)
- Dažnai sudaryti iš veiksmažodžio kamieno + priesagų -ęs, -us, -s
- Neturi laiko, asmens ir skaičiaus formų (nekaitomi)

Pavyzdžiai:
1. Stovintis stalas (ne "stovi", o būsena – koks?).
2. Mirusi gėlė (kokia?).
3. Nukritęs lapas (koks?).
4. Pakibęs žibintas (koks?).
5. Išskleistas žemėlapis (koks?).

Svarbu: Neklaidinėti su dalyviais, kurie turi laiką ir linksniuojasi. Stataūgiai – tai būsenos pavadinimai, artimi būdvardžiams.

Įrašas
Paaiškinimas	Stataūgis – tai kalbos dalis, nurodanti daikto būseną ar padėtį (pvz., gulintis, stovintis, kabantis), bet ne veiksmą. Pagrindiniai požymiai: - Atsako į klausimą kokia? kokia? kokie? (būsena) - Dažnai sudaryti iš veiksmažodžio kamieno + priesagų -ęs, -us, -s - Neturi laiko, asmens ir skaičiaus formų (nekaitomi) Pavyzdžiai: 1. Stovintis stalas (ne "stovi", o būsena – koks?). 2. Mirusi gėlė (kokia?). 3. Nukritęs lapas (koks?). 4. Pakibęs žibintas (koks?). 5. Išskleistas žemėlapis (koks?). Svarbu: Neklaidinėti su dalyviais, kurie turi laiką ir linksniuojasi. Stataūgiai – tai būsenos pavadinimai, artimi būdvardžiams.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.