Pravarninkas – tai istorinis terminas, reiškęs valstietį, kuris neturėjo savo žemės, o dirbo svetimoje žemėje už natūrinį atlygį (dažniausiai dalį derliaus). Tai buvo viena skurdžiausių būsenų baudžiavos laikotarpiu.
Pagrindinės savybės:
- Neturėjo savo ūkio.
- Už darbą gaudavo tik maistą (pvz., duoną, grūdus) arba nedidelį sklypą naudojimui.
- Dažnai vergavo dvarų ūkiuose.
Pavyzdys:
XIX a. viduryje pravarninkas Jonas dirbo dvare visą savaitę, o už tai gaudavo tik duonos ir sūrio. Jei norėjo auginti daržoves sau, turėjo papildomai dirbti savaitgaliais.
Sinonimai: bežemis, darbininkas už maistą, natūralinis samdinys.
Terminas nebenaudojamas nuo baudžiavos panaikinimo (1861 m.).
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.