krankčiojimas

Krankčiojimas – tai lietuvių kalbos žodis, reiškiantis silpną, nerangų judėjimą, klibėjimą ar netvirtaeidę (pvz., vaikščiojimą su negalia, apsvaigimu, silpnumu). Dažnai vartojamas apibūdinti ne tik fizinį, bet ir prasmės pernešimui netinkamą, neaiškų kalbėjimą ar rašymą.

Pavyzdžiai:
1. Fizinis judėjimas:
„Po operacijos jis krankčiojo koridoriais, laikydamasis už sienų.“
2. Kalbėjimas / rašymas:
„Paskaitos metu dėstytojas krankčiojo nuo vienos minties prie kitos.“
„Jo užrašai buvo nerišlūs ir krankčiojantys.“

Sinonimai: klibėjimas, svyravimas, netvirtaeidė, nerangumas.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'krankciojimas' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

Įrašas
Paaiškinimas	Krankčiojimas – tai lietuvių kalbos žodis, reiškiantis silpną, nerangų judėjimą, klibėjimą ar netvirtaeidę (pvz., vaikščiojimą su negalia, apsvaigimu, silpnumu). Dažnai vartojamas apibūdinti ne tik fizinį, bet ir prasmės pernešimui netinkamą, neaiškų kalbėjimą ar rašymą. Pavyzdžiai: 1. Fizinis judėjimas: „Po operacijos jis krankčiojo koridoriais, laikydamasis už sienų.“ 2. Kalbėjimas / rašymas: „Paskaitos metu dėstytojas krankčiojo nuo vienos minties prie kitos.“ „Jo užrašai buvo nerišlūs ir krankčiojantys.“ Sinonimai: klibėjimas, svyravimas, netvirtaeidė, nerangumas.