kógalis.
1. nuo avies kojų, galvos, papilvės vilnos spurga, gabalėlis: Kam tą kógalį įmaišei į geras vilnas?
2. niekam tikęs, menkas žmogus: Su tokiu kógaliu ir kalbėti nenorėčiau. Semti (mušti, duoti) par ausį tokiam kógaliuo. Eik tu, kogali, – ar aš tavęs bijau! Nebūk kógalis, nepasiduok jam! Vieną kartą atvažiavo iš Skuodo tokie kógaliai rugių pirkti. | Teip geras galas [sruogas vejant] buvo, ėmė ir išejo (pasibaigė), kógalis.
meškõs kógalis šunsnukis: Ot kad kur sutikčiau gero [je] vieto [je] tą meškos kogalį, tai aš jam parodyčiau! Meškos kogali, kad tave drėbsiu, kaip silkė išsitempsi!
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.