klìkti, kliñka, klìko. staiga surikti, spigti, šukti.
suklìkti.
1. staiga surikti, suspigti; pradėti balsu verkti ar juoktis: Kai mergytė suklinka, ji nubėga, pasupa, pagirgždauja kartimi. Ievutė sukliko ne savo balsu ir sukniubo ant lavonėlio. Suklinka Taučvienė, išvydusi vienus ratus pravažiuojant. Vaikas suklìko didžiai. Bet ką tik jis perkėlė koją per slenkstį, kaip sukliko suvirko kūdikėlis. Kūdikis nukritęs sukliko vienkart. | Mergaitės lyg viena burna sukliko juoktis. Ne savo balsais suklìko juoktis. Ji suklìko verkt! Buvau beeinąs stačiai per dirvas, ale kaip sukliko visi kolioti, ir sugrįžau.
2. sukrykti, suūkti. Marių žuvėdra baugiai suklinka. Staiga sukliko papečky gaidys. Sukliko mergelei ties pat galva pelėda. Sukliko spiegiamu, skardžiu balsu kregždė. Ko teip varpai gedulingai sukliko? Paukštė per marias šmaukštė, kai sukliko, uodega paliko.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.