kailiaburnis

„Kailiaburnis“ – tai klaidžiojantis, neramus, neramaus būdo žmogus (dažniausiai apie vaiką ar jauną žmogų). Kilęs iš žodžių kailyti (klibinėti, blaškytis) ir burna.

Pavyzdžiai:
1. Tas kailiaburnis vėl išbėgo iš kiemo.
2. Sustok šaukštą, kailiaburni! (kreipiantis į neramų vaiką).
3. Kaip tikras kailiaburnis, niekur negali ramiai pasėdėti.

Pastaba: Vartojamas šnekamojoje kalboje, dažnai su švelniu pamiešliu ar šypsena.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'kailiaburnis' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

Įrašas
Paaiškinimas	„Kailiaburnis“ – tai klaidžiojantis, neramus, neramaus būdo žmogus (dažniausiai apie vaiką ar jauną žmogų). Kilęs iš žodžių kailyti (klibinėti, blaškytis) ir burna. Pavyzdžiai: 1. Tas kailiaburnis vėl išbėgo iš kiemo. 2. Sustok šaukštą, kailiaburni! (kreipiantis į neramų vaiką). 3. Kaip tikras kailiaburnis, niekur negali ramiai pasėdėti. Pastaba: Vartojamas šnekamojoje kalboje, dažnai su švelniu pamiešliu ar šypsena.