Inkvizicija – tai bažnyčios institucija, kuri viduramžiais ir vėlesniais laikais siekė kovoti su erezija (nukrypimu nuo oficialios tikėjimo doktrinos). Jos pagrindinės funkcijos buvo ieškoti, teisti ir bausti itariamus eretikus.
Pagrindinės reikšmės:
1. Religinis teismas – tyrė ir teisė asmenis, įtariamus erezija.
2. Prievartos priemonės – naudojo tardymus, kankinimus ir mirties bausmes (pvz., deginimą laužo).
3. Politinis įrankis – dažnai naudotas valdžiai ir bažnyčiai konsoliduoti.
Pavyzdžiai:
1. Ispanijos inkvizicija (įkurta 1478 m.) – žinomiausia, persekiojo ne tik eretikus, bet ir žydus, musulmonus; veikė iki XIX a.
2. Galilėjaus teismas (1633 m.) – inkvizicija priverčiau fiziką atsisakyti heliocentrinės sistemos, nes ji prieštaravo bažnyčios mokymui.
3. Templierių ordino persekiojimas (XIV a. pradžia) – Prancūzijos karalius ir inkvizicija naudojo kaltinimus erezija, kad sunaikintų galingą ordiną.
Trumpai: Inkvizicija – bažnyčios represyvus instrumentas, skirtas religinei ir politinei kontrolėi, žymiausias pavyzdys – Ispanijos inkvizicija.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.