Glebėkščiotis – tai žodis, reiškiantis labai gilią duobę ar įdubą (pvz., kalno šlaite, upės krante), dažnai su vandeniu ar purvu. Kilęs iš žodžių glebė („dauba, klonis“) ir kščioti („skelti, plėšyti“).
Pavyzdžiai:
1. Upe nunešta, krante atsirado didžiulė glebėkščiotė.
2. Po liūties kelias virto purvota glebėkščiočiu.
Trumpai: gili, dažnai purvota duobė ar įduba.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.