Feodalizmas – tai viduramžiais Europoje paplitusi visuomeninė-ekonominė santvarka, pagrįsta žemės valda ir asmeniniais priklausomybės santykiais.
Pagrindiniai bruožai:
1. Žemės valda: Žemė (feodas) buvo skiriama vasalams mainais už ištikimybę ir karinę pagalbą.
2. Feodalinė hierarchija: Karalius → didikai (vasalai) → riteriai → baudžiauninkai.
3. Baudžiava: Valstiečiai (būrėjai) dirbo dvarininko žemėje už apsaugą ir naudojimąsi jos dalimi.
Pavyzdžiai:
- Normandija (XI a.): Viljamo Užkariautojo sukurtas griežtas feodalinis sisteminis modelis.
- Lenkijos-Lietuvos valstybė: Bajorai (šlėkta) turėjo didelę valdžią, valstiečiai iki XVIII a. pririšti prie žemės (panašu į baudžiavą).
- Japonijos šiogūnatas (XII–XIX a.): Samurajų klanas valdė žemės sklypus (daimyo) mainais už ištikimybę šiogūnui – struktūra analogiška europietiškam feodalizmui.
Feodalizmas silpo nuo XVI a. dėl miestų augimo, prekybos plėtros ir centralizuotų valstybių atsiradimo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.