Dvarabernis – tai lietuviškas terminas, reiškiantis dvaro tarną, valstiečią, privalantį atlikti prievoles dvare (pvz., dirbti laukuose, malkauti, vežti krovinius). Tai buvo baudžiavinės santvarkos laikotarpio sąvoka.
Pavyzdžiai:
1. Istoriniame kontekste: „XIX a. pradžioje dvaraberniai dažnai turėjo atlikti 3–4 dienų prievolę per savaitę savo dvaro ponui.“
2. Literatūroje: „Romane veikėjas, būdamas dvaraberniu, slapstėsi nuo sunkių dvaro darbų.“
3. Šiuolaikiniame vartojime (perkeltine prasme): „Jis jaučiasi kaip dvarabernis, nes darbdavys verčia dirbti be atostogų.“
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.