polifoniškumas
Polifoniškumas – tai kelių savarankiškų melodijų (balsų) derinimas viename muzikos kūrinyje. Kiekviena melodija turi savo ritmą ir intonaciją, bet kartu jos sudaro harmoningą visumą.
Pagrindinės savybės:
- Keli vienu metu skambantys, lygiaverčiai melodiniai linijos.
- Priešingybė homofonijai (viena pagrindinė melodija su akordiniu pritarimu).
- Dažniausiai susijęs su kontrapunktu (melodijų tarpusavio derinimo technika).
Pavyzdžiai:
1. Renesanso vokalinė muzika (pvz., J. Des Prez ar Palestrinos mišios) – 4–6 balsai, kiekvienas turi savo melodinę liniją.
2. J. S. Bacho fugos (pvz., „Geroklavieris“) – viena tema pakartojama skirtinguose balsuose, sudėtingai persipina.
3. Jazz polifonija – improvizuojantys instrumentai (pvz., trimitas ir saksofonas) vienu metu sukuria kelias melodines linijas.
4. Lietuvių sutartinės – daugiabalsės dainos, kur skirtingos melodijos derinamos griežtu kanonu arba imitacija.
Trumpai: Polifoniškumas – tai kelių savarankiškų melodijų „lygiagretus gyvenimas“ muzikoje.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.