ars antiqua
Ars antiqua (lot. „senoji menas“) – terminas, reiškiantis Vakarų Europos viduramžių muzikos stilių ir praktiką maždaug nuo 1170 iki 1310 m., daugiausia susijusį su Prancūzija (ypač Paryžiumi). Jis atspindi rimtą polifonijos (daugiabalsės muzikos) raidą, kuri atsirado po Gvidono Aretino reformų ir prieš vėlesnįjį ars nova („naujasis menas“) laikotarpį.
Pagrindiniai bruožai:
Polifonijos formos: organum, conductus, motetas.
Ritmo sistemos: modalinis ritmas (remiantis poezijos metrika).
Svarbiausi centrai: Notre Dame mokyklą Paryžiuje.
Žymūs atstovai: Leoninas, Perotinas.
Pavyzdžiai:
1. Perotino „Viderunt omnes“ – garsus keturių balsų organum, sukurtas Notre Dame katedrai. Tai milžiniškas polifoninis kūrinys, kuriame greitas aukščiausias balsas melodija klostosi virš lėtai skambančio cantus firmus (šventos melodijos).
2. Motetas „En non diu! / Quant voi / Eius in Oriente“ – tipiškas to laikotarpio motetas, kuriame skirtingi balsai gali dainuoti skirtingus tekstus (pvz., šventą lotynų ir pasaulietišką prancūzų) vienu metu, sudėtingai derinant melodijas ir ritmus.
Trumpai tariant, ars antiqua – tai pagrindinio viduramžių polifoninio meno laikotarpis, kai muzika tapo sudėtingesnė ir struktūrizuotesnė, paruošusi pagrindą renesanso muzikai.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.