Aleksandrinas – tai dvyliktakė eilėraščio eilutė, padalinta į dvi pusiau eilutes po 6 skiemenis, su cūzūra (privaloma pauzė) viduryje.
Jai būdingas jambinis metras (dažniausiai 6-pėdis jambas) ir rimuotų porų (aabb, abab ir kt.) struktūra. Kilusi iš Prancūzijos, klasikinėje literatūroje naudota epinėms poemoms, tragedijoms, o Lietuvoje – daugiausia sonetuose ir iškilmingoje lyrikoje.
Pavyzdžiai:
1. Maironio „Pavasario balsai“ (fragmentas):
> Ar girdi, brangusis, kaip gluosniai kalbasi,
> Kaip ūžia vanduo, kaip vieversys čiulba?
> (6+6 skiemenų, cūzūra po 6-ojo skiemens)
2. Julijaus Slovackio eilėraščio vertimas (pavyzdinė aleksandrino eilutė):
> Aš žinau, kad ten, už debesų, už žvaigždžių,
> Yra šviesa, kuri užgesinti negali.
> (Tipiškas 12 skiemenų su vidurine pauze)
Trumpai: Aleksandriną atpažįsti pagal 12 skiemenų, griežtą vidurio pauzę ir darnos ritmą – tai „iškilmingos“ poezijos forma.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.