prekariumas
Prekariumas (lot. precarium – „prašymu gautas dalykas“) – tai netvirtas, laikinas turto (dažniausiai žemės) valdymas ar naudojimas, kuris gali balioti bet kuriuo metu be įspėjimo, paprastai dėl savininko valios.
Istoriškai terminas siejamas su viduramžiais, kai žemę valdė ne savininkas, o asmuo, kuris ją naudojo be formalaus teisinio pagrindo, dažnai mainais už paslaugas ar mokestį.
Trumpai:
Tai laikinas ir netvirtas valdymas be nuosavybės teisių, priklausomas nuo savininko geros valios.
Pavyzdžiai:
1. Viduramžių Europoje
Valstietis galėjo dirbti feodalo žemę (prekariumą) mainais už dalį derliaus ar karinę pagalbą, bet feodalas bet kuriuo metu galėjo atimti žemę be teisinio proceso.
2. Šiuolaikinis analogas
Draugas leidžia jums laikinai naudotis jo kotedžu „kol jo nereikia“, bet gali atsiimti bet kada, be įspėjimo. Jūsų teisės į kotedžą yra prekariškos – netvirtos ir priklausomos nuo savininko nuotaikos.
3. Neformalus nuomos santykis
Asmuo gyvena bute be sutarties, tik žodinio susitarimo pagrindu. Savininkas gali išvyti jį po savaitės be jokių pasekmių – tai prekariumo principas.
Svarbu: Šiuolaikinėje teisėje prekariumas retai vartojamas tiesiogine prasme, bet jo esmė išlieka – laikinas ir netvirtas valdymas be teisinės apsaugos.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.