Neoscholastika
Neoscholastika – tai XX a. filosofinė kryptis, siekianti atnaujinti ir pritaikyti viduramžių scholastikos, ypač Tomo Akviniečio, idėjas šiuolaikiniam kontekstui. Ji akcentuojo logiką, metafiziką, natūralią teologiją ir etiką, dažnai derindama su šiuolaikinėmis mokslo ar filosofinėmis problemomis.
Pagrindinės idėjos:
- Protas (logika) ir tikėjimas derinami.
- Realizmas (objektyvi tikrovė) priešinamas reliatyvizmui.
- Natūralusis teisėtis ir objektyvi etika.
Pavyzdžiai:
1. Jacques Maritain – prancūzų filosofas, plėtojęs neoscholastinę politinę filosofiją, grindžiamą žmogaus teisėmis ir natūraliąja teise.
2. Etienne Gilson – istorikas ir filosofas, tyręs viduramžių filosofijos įtaką šiuolaikinei kultūrai.
3. Neotomizmas – popiežiaus Leono XIII skatinta Tomo Akviniečio doktrinų atnaujinimo forma, paveikusi katalikiškąją edukaciją ir intelektinį gyvenimą.
Neoscholastika buvo įtakinga katalikiškose akademinėse ir teologinėse institucijose, siekiant parodyti, kad tradicinė scholastinė mintis gali būti aktuali ir dialoguoti su šiuolaikine filosofija.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.