Neotomizmas
Neotomizmas – tai XX a. vidurio ir antrosios pusės filosofinė kryptis, siejusi su Šv. Tomo Akviniečio mokymo atnaujinimu ir pritaikymu šiuolaikinėms problemoms. Jis išsivystė kaip reakcija į moderniąsias filosofines sroves (pvz., egzistencializmą, pozityvizmą) ir siekė parodyti, kad tomistinė filosofija gali būti aktuali šiuolaikiniame kontekste.
Pagrindinės idėjos:
- Grįžimas prie Tomo Akviniečio realizmo ir metafizikos.
- Dėmesys žmogaus prigimčiai, etikai, pažinimo teorijai ir santykiui tarp tikėjimo ir mokslo.
- Siekis integruoti tomizmą su šiuolaikine mokslo, kultūros ir socialinių mokslų kalba.
Pavyzdžiai:
1. Jacques Maritain – Prancūzų filosofas, plėtojęs neotomistinę politinę filosofiją ir žmogaus teises, grindžiamas natūralia įstatymo samprata.
2. Étienne Gilson – Istorikas ir filosofas, akcentavęs Tomo Akviniečio metafizinį realizmą ir jo skirtumą nuo kitų viduramžių filosofų.
3. Karol Wojtyla (popiežius Jonas Paulius II) – Savo ankstyvuosiuose darbuose (pvz., „Asmuo ir veiksmas“) jungė tomistinę antropologiją su fenomenologija.
Svarba: Neotomizmas padėjo atgaivinti katalikiškąją filosofiją ir sukurti dialogą su šiuolaikine mintimi, ypač Vakarų akademinėse ir teologinėse institucijose.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.