Fenomenologija – tai filosofijos kryptis, tirianti patirtį ir sąmonės turinį tiesiogiai taip, kaip jis atsiskleidžia, nesiekiant paaiškinti per išorines priežastis ar teorijas. Jos tikslas – aprašyti reiškinius (fenomenus) tokius, kokie jie patiriami, be išankstinių prielaidų.
Pagrindinės idėjos:
- Grįžti „prie dalykų pačių“ (Edmundas Husserlis).
- Sąmonė visada yra linkusi į kažką (intencionalumas).
- Svarbu atskirti tiesioginę patirtį nuo jos interpretacijų.
Pavyzdžiai:
1. Filosofijoje:
Fenomenologas gali klausinėti: „Kaip patiriame laiką?“ Vietoj to, kad remtųsi fizikos apibrėžimis, jis aprašo tiesioginę laiko patirtį – kaip jis „teka“, kaip prisimename praeitį ar laukiame ateities.
2. Psichologijoje:
Taikoma fenomenologinė psichologija tiria, pavyzdžiui, depresijos patirtį: kaip jaustis pasaulis depresijos metu (pvz., spalvos atrodo blankios, ateitis – užsidaręs), o ne tik diagnozuoja simptomus.
3. Kasdieniame gyvenime:
Jei aprašytumėte skausmo patirtį fenomenologiškai, pasakytumėte ne „nervai suerzinti“, o „aštrus, veriantis pojūtis, kuris traukia visą dėmesį ir keičia kūno suvokimą“.
Trumpai: Fenomenologija – tai aprašomasis tyrimas, kaip pasaulį patiriame ir suvokiame tiesiogiai savo sąmonėje.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.