Neoromantizmas – tai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kultūrinis ir meninis judėjimas, atsiradęs kaip reakcija į realizmą, naturalizmą ir modernizmą. Jis grįžo prie romantizmo idėjų: akcentavo jausmus, fantaziją, individualizmą, mistiškumą, gamtos grožį ir tautinį atgimimą, tačiau papildė naujomis formomis ir simboliais.
Pagrindiniai bruožai:
- Emocijų, nostalgijos, sapnų vaizdavimas.
- Tautinės kultūros, mitų, legendų atgaivinimas.
- Muzikalumas, poetiškumas, simbolių naudojimas.
- Priešprieša pramonei ir miestų augimui.
Pavyzdžiai:
1. Lietuvių literatūroje – Maironis („Pavasario balsai“, „Jaunoji Lietuva“), kurio kūryboje atsispindi tautinis atgimimas, gamtos grožio ir meilės tėvynei idealizavimas.
2. Europos muzikoje – Richardas Straussas (simfoninės poemos „Taip kalbėjo Zaratustra“, „Don Žuanas“) arba Jeanas Sibeliusas („Finlandija“), kurie per muziką perteikė dramatiškus jausmus, gamtos vaizdus ir tautinį identitetą.
3. Dailėje – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurio paveiksluose (pvz., „Rex“, „Sonata. Žvaigždžių sonata“) susipina simbolizmas, fantazija, gamtos ir kosmoso motyvai, muzikiniai asociacijos.
Neoromantizmas buvo svarbus kaip kultūrinis tiltas tarp romantizmo ir moderniųjų XX a. srovių.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.