Neoimpresionizmas – tai meno srovė, kilusi Prancūzijoje XIX a. pabaigoje, kaip impresionizmo plėtinys ir sistemingesnis variantas.
Pagrindinis bruožas: vietoje laisvų teptuko potėpių naudojo moksliškai pagrįstą spalvų maišymą – dažniausiai taikė taškelizmo (pointillizmo) arba divizionizmo techniką, kai paveikslas sukurtas iš smulkių grynos spalvos taškelių arba brūkšnelių, kurie žiūrovo akyje susilieja į vientisą vaizdą.
Pagrindiniai atstovai:
1. Georges Seurat – laikomas neoimpresionizmo pradininku.
Pavyzdys: „Sekmadieninis popietė Grand Jatte saloje“ (1884–1886) – garsiausias taškelizmo pavyzdys.
2. Paul Signac – teorinis srovės skleidėjas, daug dėmesio skyrė jūros peizažams.
Pavyzdys: „Portas prie Saint-Tropez“ (1901) – spalvingas taškų ir brūkšnelių derinys.
Trumpai: Neoimpresionizmas – impresionizmo „mokslinė“ atšaka, kurios tikslas – pasiekti šviesos ir spalvų harmoniją per sistemingą pikselių panašų tapybą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.