Neoimpresionizmas – tai XIX a. pabaigos–XX a. pradžios meno srovė, kilusi iš impresionizmo. Jos pagrindinis bruožas – moksliškai pagrįstas spalvų maišymas, kai paveikslai tapomi smulkiais atskirais spalvų taškais arba dėmėmis (taškuotė, pointillisme), kuriuos žiūrovo akis sumaišo iš atstumo.
Pagrindinės savybės:
- Taškuotė (pointillisme) arba dėmėtasis tapymas (divisionnisme).
- Spalvų derinimas pagal optikos dėsnius (pvz., gretimos spalvos sustiprina viena kitą).
- Kompozicijos struktūra ir geometrija.
- Dažnai socialinės ar idilinės tematikos.
Pagrindiniai atstovai ir pavyzdžiai:
1. Georges Seurat – laikomas pradininku; kūriniai: „Sekmadienis Grand Jatte saloje“ (1886), „Kankinė“.
2. Paul Signac – teorinis šios srovės skleidėjas; kūrinys „Uostas Marseilyje“.
3. Kiti: Henri-Edmond Cross, Maximilien Luce, kai kurie Vincent van Gogh ir Camille Pissarro darbai.
Svarba: Neoimpresionizmas paruošė grindis vėlesnėms moderniosios dailės kryptims (fovizmui, ekspresionizmui).
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.