Madrigalas – tai nedidelė, dažniausiai a cappella (be instrumentų palydos) daugiabalsė dainelė, atliekama nedideliu vokaliniu ansambliu (paprastai 3–8 dalyvių). Madrigalai buvo ypač populiarūs XVI–XVII a. Europoje (Italijoje, Anglijoje), jų tekstai dažnai buvo lyriniai, meilės, gamtos ar humoristiniai.
Pagrindiniai bruožai:
- Polifonija – keli nepriklausomi balsai vienu metu.
- Žodinė tapyba – muzika vaizduoja teksto prasmę (pvz., žodžiui „skristi“ – aukštos, greitos natos).
- Intymus, rafinuotas stilius, skirtas išsilavinusių mėgėjų ir aristokratų rateliams.
Pavyzdžiai:
1. „Il bianco e dolce cigno“ (Jacques Arcadelt, ~1539) – italų madrigalas apie meilę ir mirtį, simbolizuojamą gulbės dainos.
2. „Now is the Month of Maying“ (Thomas Morley, 1595) – linksmas anglų madrigalas, švenčiantis pavasarį ir flirtą.
3. „As Vesta was from Latmos Hill descending“ (Thomas Weelkes, 1601) – anglų madrigalas su įspūdinga žodine tapyba (tekste kalbama apie leidimasis nuo kalno – natos leidžiasi žemyn).
Trumpai: Madrigalas – renesanso ar baroko epochų vokalinis kūrinys nedideliam balsų ansambliui, kur muzika meniškai perteikia teksto emocijas ir vaizdus.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.