emanatizmas
Emanatizmas (iš lot. emanatio – „išsiliejimas“) – tai filosofinė ir teologinė doktrina, pagal kurią visa visata kyla iš vienos pirmapradės esaties (pvz., Dievo, Absoliuto, Vienovės) per nuolatinį ir hierarchinį „išsiliejimą“ arba „išsisklaidymą“, be tiesioginio kūrimo ar tikslingos valios.
Pagrindinės savybės:
1. Visata atsiranda kaip būtinas pradinės esaties išraiškos procesas.
2. Kiekvienas naujas būvio lygmuo yra mažiau tobulas nei ankstesnis.
3. Nėra griežto skirtumo tarp kūrėjo ir kūrinio – visata yra pradinės esaties tęsinys.
Pavyzdžiai:
1. Neoplatonizmas (Plotinas, III a.): Vienovė (Absoliutas) per emanaciją sukuria Protą (Nous), sielą (Psichė) ir materiją. Kiekvienas žingsnis – tai tobulumo sumažėjimas.
2. Gnosticizmas: Dieviškoji pilnatvė (Pleroma) išsiskleidžia per eonų seriją, kurios tolstant nuo šaltinio tampa vis netobulesnės.
3. Kabalos medis Sefirotų: Dieviškoji esatįs (Ein Sof) pasireiškia per 10 emanacijų (Sefirot), kurios sudaro visatos struktūrą.
4. Iš dalies hinduistinė samprata: Brahmanas kaip pirmapradė realybė pasireiškia per įvairias formas (deivės, visata), nors čia dažnai derinama su panteizmu.
Svarbu: Emanatizmas priešinamas kreacionizmui (tvarkingas kūrimas iš nieko) ir panteizmui (visata tapati Dievui).
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.