Neoplatonizmas
Neoplatonizmas – tai filosofinė ir religinė doktrina, susiformavusi III–VI a., kuri siejo Platono idėjas su helenistine mistika, religija ir kitomis filosofinėmis tradicijomis. Pagrindinis tikslas – paaiškinti, kaip iš vieningo ir tobulo Pirmapradžio (Vienybės) kyla visa daugialypė tikrovė, ir kaip žmogaus siela gali sugrįžti į šią dangiškąją kilmę.
Pagrindinės idėjos:
1. Hierarchinė tikrovės struktūra – nuo viršutinio, nesuvokiamo Vienio (arba Gero) per Proto (Žinių sferą) ir Sielą iki materinio pasaulio.
2. Emanacija – visatos kūrimas kaip „išsiliejimas“ iš Vienio be tikslingo kūrybinio akto.
3. Grįžimas į Vienybę – sielos kelias per askezę, kontempliaciją ir filosofiją, siekiant suvienijimosi su absoliutu.
Pavyzdžiai:
1. Plotinas (III a.) – svarbiausias neoplatonizmo kūrėjas, kurio traktatuose (Enneados) išdėstyta emanacijos teorija ir mistinio suvienijimo su Vienybe samprata.
2. Augustinas (IV–V a.) – krikščioniškas mąstytojas, kurio filosofijoje neoplatonizmas paveikė dieviškosios šviesos ir sielos kelio į Dievą sampratą.
3. Renesanso filosofija (pvz., Marsilio Fičino) – atgaivino neoplatonizmą, derindamas jį su krikščionybe ir antikine mitologija.
Neoplatonizmas turėjo didelės įtakos viduramžių krikščioniškajai teologijai, islamo bei žydų filosofijai ir vėlesniams europės mąstymo srovėms.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.