Gnosticizmas – tai antikos religinis-filosofinis judėjimas (II–III a.), kuris teigė, kad pasaulį sukūrė ne aukščiausiasis geras Dievas, o žemesnė dvasinė būtybė (demiurgas). Tikroji žmogaus prigimtis – tai įkaltas dieviškosios dvasios kibirkštis, kurią reikia išlaisvinti per gnosę (iš prigimties slaptą žinią ar įžvalgą). Gnosticizmas dažnai buvo priešinamas tradicinei krikščionių bažnyčiai.
Pagrindinės idėjos:
1. Dualizmas: gero dvasinio pasaulio ir blogo materialaus pasaulio priešprieša.
2. Išganymas per žinojimą: išgelbėjimas pasiekiamas ne tikėjimu, bet slapta žinia apie tikrąją dieviškąją tikrovę.
3. Demiurgas: nesąmoningas ar piktavalvis pasaulio kūrėjas, kuris laiko žmones įkalintus materijoje.
Pavyzdžiai:
1. Krikščioniškas gnosticizmas: II a. sekta, pvz., valentiniečiai, kurių mokyme Jėzus atėjęs kaip siuntinys iš aukštesniosios dvasinės sferos, kad perduotų gnosę ir išlaisvintų žmones iš materialaus pasaulio.
2. Nag Hamadi tekstai (rasti 1945 m. Egipte) – rinkinys gnosticų raštų, kuriuose pateikiamos alternatyvios evangelijos (pvz., Tomos evangelija) ir aiškinamos slaptos Jėžaus išmokymų dalys.
3. Maniheizmas – vėlesnė (III a.) gnosticizmo forma, kurioje gėrio ir blogio kova vaizduojama kaip šviesos ir tamsos kosminė konfrontacija.
Trumpai tariant, gnosticizmas – tai slaptų žinių kelias į išgelbėjimą, atmetantis materialųjį pasaulį kaip klaidingą ir siekiantis dvasinio atpalaidavimo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.