vietininkavimas

Vietininkavimas – tai kalbos reiškinys, kai vietininko (vietos) linksnio formos vartojamos vietoj kitų linksnių, dažniausiai vietoj kilmininko ar naudininko, ypač tarmėse ar šnekamojoje kalboje.

Pavyzdžiai:
- Vietoj kilmininko:
„Aš einu į miestą“ (standart. į miestą – galininkas) → tarmiškai gali būti sakoma „Aš einu mieste“ (vietininkas).
- Vietoj naudininko:
„Duok jam knygą“ (standart. jam – naudininkas) → tarmiškai „Duok jame knygą“.
- Vietoj įnagininko:
„Jis vaikščiojo mišku“ (standart. mišku – įnagininkas) → tarmiškai „Jis vaikščiojo miške“.

Svarbu: Standartinėje literatūrinėje lietuvių kalboje vietininkavimas laikomas klaida, bet jis paplitęs kaip tarmių ir šnekamosios kalbos ypatybė.

Įrašas
Paaiškinimas	Vietininkavimas – tai kalbos reiškinys, kai vietininko (vietos) linksnio formos vartojamos vietoj kitų linksnių, dažniausiai vietoj kilmininko ar naudininko, ypač tarmėse ar šnekamojoje kalboje. Pavyzdžiai: - Vietoj kilmininko: „Aš einu į miestą“ (standart. į miestą – galininkas) → tarmiškai gali būti sakoma „Aš einu mieste“ (vietininkas). - Vietoj naudininko: „Duok jam knygą“ (standart. jam – naudininkas) → tarmiškai „Duok jame knygą“. - Vietoj įnagininko: „Jis vaikščiojo mišku“ (standart. mišku – įnagininkas) → tarmiškai „Jis vaikščiojo miške“. Svarbu: Standartinėje literatūrinėje lietuvių kalboje vietininkavimas laikomas klaida, bet jis paplitęs kaip tarmių ir šnekamosios kalbos ypatybė.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.