vė́dauti, -auja (-auna), -avo.
1. vėdinti: Prastoj dienoj, ne šventoj rūbus vartyk, vė́dauk, iš senovės pasakyta. Grūdus išnešiu vė́daut. Pradariau duris, tegul vė́daunas pirkia. Užpyliau an marškos selyklą, tegul vė́daujas.
2. vėsinti: Uždaryk duris, kam vė́dauni gryčią. Vilnys šilto pavasarinio oro iš lėto vėdavo sušilusį jo veidą.
3. pamažu vėduotis, vėduliuoti: Parištos kasnykėliais jos kasos einant vėdavosi.
atvė́dauti. išvėdinti: Karvės neėda šiaudų – vėl nuneša klaiman atvė́daut.
išvė́dauti
1. išvėdinti: Išvė́dauna savo kuperkelį, iškrauna kožnadien. Jau išsivė́davo paklotė, reikia padėt. Išversme šieną – anas išsivė́daus. Išsivė́daus (išsisklaidys, užmiršiu) man tas visa kas, tai pasakysi [tada].
2. atvėsti, ataušti: Tai palauksim, kol mėsa išsivė́daus.
pavė́dauti.
1. pavėdinti: Saulė bus, reiks pavė́daut išnešus rūbus.
2. pasiausti, pavėtyti: Pavė́dauk grūdus an vėjo.
pravė́dauti
1. pravėdinti: Buvau apsvilkus kalniukais, pravė́davau. Tegu prasvė́dauna skara, pakabink in kartelės. Išeik ben kiek laukan prasvė́daut.
2. prasivėdinti, atsiaušinti: Maž einat prasvė́daut ben kiek. Pasvanoję pradėjo bėgt oran prasvėdautų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.