x
ùžgaulis. užgaulỹs. ū́žgaulis.
1. užgaulė 1: Ta boba be užgaulių̃ negalia apsieiti. Bjaurus, vis su ùžgauliais šneka. Su ùžgauliais rašo, nenoru i susirašinėti. Tėvai net alpo iš užgaulio ir šykštumo.
2. grobis, laimikis: [Žmogui] atsitolinus, lapė priselinus ir nuvilkdavus jojo užgaulį. Ant užgaulio (plėšikauti) einąs.
3. kas kartais įvyksta, atsitinka. .
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.