tupininkas
Tupininkas – istorinis terminas, reiškiantis valstietį, turėjusį nuosavą ūkį (tupiną) ir asmenines prievoles baudžiauninko (pvz., mokesčius, darbus dvarui).
Pagrindinės reikšmės:
1. Nuosavybė: Turėjo savo namą, žemės sklypą (tupiną).
2. Prievolės: Atlikdavo baudžiauninius darbus ar mokėdavo duoklę dvarininkui.
3. Socialinė padėtis: Aukštesnė už bežemį baudžiauninką, bet žemesnė už laisvąjį ūkininką.
Pavyzdžiai:
- Istoriniuose dokumentuose: „Tupininkas Jonas turi 10 margų žemės ir privalo dirbti 3 dienas per savaitę dvare.“
- Lietuvių literatūroje: V. Kudirkos raštuose minimi tupininkai kaip baudžiauninkų sluoksnis.
- Šiuolaikiniame vartojime: Kartais metaforiškai apie žmogų, turintį nedidelį, ribotą ūkį ar išteklius.
Trumpai: Tupininkas – baudžiaunės laikotarpio valstietis su nuosavu ūkiu, bet prievolėmis dvarui.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.