ur̃sti, -čia (-ta), -tė (-to). uršti:
1. Šuo pradėjo ursti. Ko urstì, kai šuo an katino? Anas. vis ursčia ir ursčia, o pirkion neina. Pilvas nuo bulbių ur̃sčia.
2. Rėkiu, ursčiu, murmu. Ta mama tai ur̃sčia ir ur̃sčia, ėda mane. Kai du vienu, tai ur̃sčia i ur̃sčia, nusbodo anas kai gailus ridikas.
3. Net ur̃sčia pirkia – pilna vaikų. Cit, araplanas ur̃sčia. Vanduo pavasarį nuo kalno kai smarkiai bėga, tai net ur̃sčia.
4. nerimauti, bruzdėti: Jau svietas ur̃sčia, gal gero nesulauksim. Buvo bepradedą ursti ir burgėti. Jau žmones ursčia.
5. tampyti, tąsyti.
atur̃sti, -čia, àturstė. su triukšmu priartėti: Traukinys jau atur̃sčia.
išur̃sti, -čia, ìšurstė. išuršti.
suur̃sti, -čia, sùurstė;
1. suuršti 1: Tu urzdini šunį, kad suurstų.
2. subruzdėti, sunerimti: Žmonės bažnyčioje suurstė ir kimšosi į duris.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.