„Supykimas“ – tai veiksmažodžio „supykti“ veikiamosios rūšies dalyvis, reiškiantis buvimą supykusiu (pykčio būseną praeityje). Vartojamas apibūdinti asį, kuris jau supyko (pyktis jau atsitiko).
Pavyzdžiai:
1. Jis buvo supykimas dėl nutarimo. (jis jau supyko)
2. Vaikas atrodo supykimas. (vaikas yra supykęs dabar, bet pyktis atsirado anksčiau)
3. Ar tu vis dar supykimas? (ar tu vis dar išlieki supykęs?)
Trumpai: Dalyvis, nurodantis praeities pyktį, kurio padariniai gali tęstis.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.