Stebuklavietė – tai lietuviškas žodis, reiškiantis stebuklingą, magišką, paslaptingą vietą, kur vyksta nepaprasti dalykai ar kuri sukelia nuostabą. Dažnai vartojama pasakose, grožinėje literatūroje ar poetiškai apibūdinant gamtos kampelius.
Pavyzdžiai:
1. Miško gilumoje paslėpta stebuklavietė, kur medžiai šnibžda pasakas.
2. Vaikai tikėjo, kad senoje pilies liekanose yra stebuklavietė.
3. Ši tyli pieva su ežerėliu – tikra gamtos stebuklavietė.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.