prãsčias, -ià.
1. prastas 1: Karvė prasčià, pieno mažai. Turu tokių prasčių̃ miltų. Tie geriejai [grūdai] arčiau birs, tie prastiejai nūleka toliau. Prasčià trobelė, ką ana tiek prašo! Medžiai sausi, ale kuknė prasčià, netrauka. Žemė ne prasčioji: truputis molio, truputis smilčių, kai kame ir žvirgždo.
prasčiaĩ. Ka tau visą laiką teip prasčiaĩ eina ta mašina. Prasčiaĩ [su derlium] buvo, penktą grūdą tedevė.
2. prastas 3: Jau i prãsčios bobos rūko, ne tik tos iš miestų. Neprãsčios buvo mergos, o į ką išvirto (pasileido) . Lygina vyrą (prikaišioja vyrui neištikimybę) pri tokių prasčių̃ bobų. Prasčiõ [je] dieno [je] labai nerėdos.
prasčiaĩ. Prasčiaĩ apsitaisęs atejo. Prasčià buvo, negavo vyro. menkas, kuklus: Šiemet prãsčios vaišės: nėkas neauga, piningo nėr.
prasčiaĩ. Prasčiaĩ paėsti nėkas nenora.
3. prastas
5.
prasčiaĩ. Su nagais buvo prasčiaĩ akėti. Dabar anai būs prasčiaĩ: kelkis kožną rytą ankstie!
4. nemokytas, tamsus: Nemokės i paliko prasčiù darbininku. Ans tik vienas yr iš prasčių̃ darbininkų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.