.
rū́sti, -ta (rū́da), rū́do. liūdėti, graudintis; raudoti: Aš rū́du, kad vyrą man ataėmė, t. y. širdis mano rūsta. Biednas žmogus atejęs rū́do duonos neturįs. Ko tu vis rū́sti dėl kožno nieko? Skausta rūsta širdelė mano, gailu jaunų dienelių.
įrū́sti. imti liūdėti, raudoti: Įrū́dęs sūnus ir rauda.
prarū́sti. pravirkti: Kai mažas buvo, tai menka kiek, tuoj ir prarū́sdavo. Kad prarū́do, numaldyt nebegalima.
surū́sti. pasidaryti liūdnam; imti raudoti: Surū́do visi vaikai, močią graban dedant. Visi surū́do, išgirdę blogą naujyną. Ko vaikščioji surū́dęs, ar ne žemę pardavei? Sėjau rūtas, linksma buvau, kad ravėjau, dar linksmesnė. Ir surū́dau skindama, graudžiai verkiau pindama. Mergele gražioja, ko jauna nuliūdai, ko jauna surūdai, nemačius bernelio, nei didžio vargelio. Jau surūdau balnodamas, graudžiai verkiau išjodamas.
širdìs surū́do pasidarė liūdna, graudu: Širdis surūsta. Surūdo mergytės širdis. Ko surūdai, rūstoji širduže? Jisai savo surūdusią širdį perveikt įstengė. Pirmąją giesmę dar begiestant, širdys visų surūdo, ir visi didžiai verkė.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.