.
bėdavóti, -ója, -ójo. bė̃davoti, -oja, -ojo
1. skųstis, aimanuoti, dejuoti, krimstis: Dantimi bėdavója. Oi tėveli, tai vis bėdavójai sunkiais darbeliais, didžiais vargeliais. Kad ir bė̃davojas žmonys dėl menko nėko!
2. kaltinti: Dėl tos vagystės bė̃davoja Leoną, bet kažin, ar jis kaltas.
3. bausti: Dabar teismas ir liudininkus pavėlavusius bė̃davoja.
išbėdavóti. bėdavojant išsakyti: Neišpasakoja, neišbė̃davoja savo vargų. Ką čia kelmo beišsibė̃davosi!
nubėdavóti
1. bėdavojant nupasakoti: Nubėdavójo savo bėdas senelis. Tai jis man visai nusibėdavójo, ka nekas jam tę.
2. suvargti: Jis visai nusibėdavójęs.
pabėdavóti. padejuoti, pasiskųsti: Pasiskundžiau, pabė̃davojau, i davė žmogus. Ans pasibė̃davojo pritrūkęs duonos.
pribėdavóti. pridejuoti, prisiskųsti: Kiek ji, mergaitė, nepribėdavójo, kiek neprilakstė. Tai dar prisverksi, prisbėdavosi, kap mano valioj būsi.
subėdavóti. sumušti: Sakė jam, jei jis nešnekėsiąs, tai jis jį skaudžiai subėdavósiąs.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.