x
.
meñdelis (mendel), mendelỹs.
1. ppr. apvaliai sustatyti rugių ar kviečių pėdai, rikė, guba: Devynis pėdus pastato, vieną išlaužia ir užvožia kap kepurę – tai mendelỹs. Meñdelius apkepurėk. Vakar vėjas sugriovė beveik visus meñdelius. Ar daug šiandie méndelių supjovei? Kalne rugelius nupjovė, į mendelėlius sustatė.
2. trys surišti pėdai, gubos šerdis: Jūs sustatykiat į mendelius, o mes pėdais apstatysiam.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.