luĩšis. lùišis.
1. šakniavaisio viršutinis galas, iš kur išauga lapai; šakniavaisio nuopjova su lapais, kerpė: Paimk až luĩšio ir išrausi. Luišiùs gali ir karvės praryt. Lapus kai skynėm per vasarą, tai burokai tik luišiuos ir išaugo. Griežtį suvalgyk, o luĩšį kiaulėm numesk. Batvinių luišiùs nugraižiau i išverčiau karvėm.
2. maišo užrištasis galas: Ažrišdamas maišą, palikai didelį luišį. Nepilk pilno maišo grūdų, kad liktų nemažas ažrišt luĩšis.
3. kiaulės snukis: Kap daviau kiaulei per luĩšį, tai net sužviegė. Kai paridžiau kiaulę šuniu [i],
tai anas gerokai inkando luišin.
luĩšį pastatýti (sustatýti, patem̃pti, nukárti, susùkti, tampýti) būti nepatenkintam, susiraukusiam, pykti: Kam pastateĩ luĩšį, gal pyksti? Jaunoja sėdi, luĩšį patem̃pus, ažustalėj. Ko tu nukóręs luĩšį? Anas kai užpyksta, tai tuoj ir sustãto luĩšį. Vaikšto lùišį susùkęs (susiraukęs) . Kam tu čia dabar tampaĩ luĩšį?
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.